Lapkričio (senieji pavadinimai: lapkritys, lapkristis, vėlių mėnuo ir kt.) pradžioje minime Vėlines. Tai viena gyviausių šventinių tradicijų Lietuvoje. Dažnai Vėlinių vardu vadinami tiek Visi šventieji (lapkričio 1 d.), tiek ir pačios Vėlinės (lapkričio 2 d.).   Pirmosios šventės oficialus pavadinimas – Visų Šventųjų diena (žr. švenčių dienų pavadinimus Darbo kodekse). Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide). Minėtina, kad laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirma šventės pavadinimo raidė būtų didžioji – Visų šventųjų diena. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje.Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi.   Lapkričio 2-ąją senovės lietuvių papročiu minimos Vėlinės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Atmintinų dienų įstatyme ir Darbo kodekse ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.   Krikščioniškoje tradicijoje Vėlinės siejamos su 998 metais Cluny (Prancūzija) Benediktų vienuolyno abato Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. Manoma, kad ši krikščioniška šventė siejasi su senovės lietuvių rudens ir mirusiųjų pagerbimo švente, vadinta Ilgėmis. Ilgės švęstos kapinėse ir namuose, nuėmus derlių (spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje), su sudėtinėmis vaišėmis ir aukojimais. Vėlėms po stalais, suolais buvo dedamas maistas, nuliejami pirmi gėrimų lašai. Lietuviai maisto vėlėms į kapines nešė iki XIX a. pabaigos, vėliau šį paprotį pakeitė maisto dalijimas elgetoms, kad jie melstųsi už mirusiuosius. Per Vėlines kapuose žmonės kurdavo laužus, kuriuose buvo sudeginami seni mediniai kryžiai. Tokie laužai buvo skirti visoms kapų vėlėms, prie jų žmonės melsdavosi, giedodavo giesmes. XX a. pirmoje pusėje aplink kapus ir ant jų pradėta deginti žvakes. Šiuo metu svarbiausias Vėlinių ritualas – mirusių artimųjų kapų lankymas. Sakoma, kad uždegus žvakę reikia nepamiršti ir sukalbėti maldos, antraip kapų aplankymas bus labiau gėlių darželio tvarkymas, o ne amžinosios ra­mybės linkėjimas mirusiesiems.   XX a. pabaigoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę, drauge ir galimybę prisiliesti prie kitų kultūrų tradicijų, Lietuvoje pradėjo plisti kitų kraštų šventės. Viena iš tokių – Helovinas (Helovynas). Helovino šventės papročiai turi keltiškas šaknis, o žodis ateina iš anglų kalbos (Heloween). Helovinas švenčiamas spalio 31 d., tai išskirtinai pramoginė šventė ir neturi sąsajų su mūsų tradicijomis. Galimi lietuviški atitikmenys Vaiduoklių šventė, Šiurpnaktis.Šaltiniai: VLKK Konsultacijų bankas „Visuotinė lietuvių enciklopedija“