Iki 20 procentų Lietuvoje užauginamų vaisių ir daržovių kasmet nėra realizuojama ir panaudojama pagal pirminę paskirtį – maistui. Remiantis Žemės ūkio ministerijos užsakymu atliktu tyrimu*, augalininkystės produktų praradimai žemės ūkyje siekia 65 000 tonų. „Maisto banko“ skaičiavimais, tai prilygsta 130 milijonų maisto porcijų, kurių užtektų pamaitinti dešimčiai Lietuvų, o svarbiausia – visiems skurstantiems.

Praėjusių metų WWF (World Wildlife Fund) ataskaita** rodo, kad 1,2 milijardo tonų maisto prarandama jam net neiškeliavus iš ūkių. Joje teigiama, kad vien auginimo etape prarandama 15,3 proc. visame pasaulyje pagaminto maisto. Naujausiais skaičiavimais, net iki 40 proc. maisto taip ir nesuvalgoma dėl trikdžių ūkininkavimo ar perdirbimo grandinėje.

Tam pritaria ir Lietuvos ūkininkai – anot Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininko Martyno Laukaičio, kiekvienais metais Lietuvoje prarandama vidutiniškai nuo 5 iki 20 procentų vaisių ir daržovių derliaus.

„Didžiausią įtaką vaisių ir daržovių praradimams turi tai, kad šie užauga nestandartinių dydžių ar formų. Tokia produkcija netinka tiek perdirbėjams dėl ribojančių gamybos technologijų, tiek ir prekybos tinklams dėl vartotojų keliamų reikalavimų. Apmaudu, nes ši produkcija yra tinkama vartoti. Pavyzdžiui, moliūgas užaugo kreivas arba per didelis – jis prekybai netinka. Moliūgo skynimo metu išlūžo jo kotas, atsirado žaizdelė, vadinasi realizuoti galimybių nebėra“, – teigia M. Laukaitis.

Šias tendencijas įrodo ir ŽŪM užsakymu atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 357 šalies ūkininkai. Dalis jų nurodė, kad vaisiai ir daržovės nebuvo panaudoti maistui dėl su kokybe susijusių veiksnių (t. y. neatitiko didmenininkų, mažmenininkų ir vartotojų reikalavimų). Kita svarbi priežastis – sandėliavimo nuostoliai. Remiantis tyrimo duomenimis, daugiausiai iš visų lauko daržovių buvo prarandama burokėlių – net 20,1 proc.

„Aš burokėlius auginu jau daugybę sezonų ir stebiu, kad apie 120-170 tonų neparduotų daržovių lieka kiekvienais metais. Priežastys labai įvairios – daržovės sutrūksta, užauga netinkamų formų ar dydžio“, – pasakoja Jurbarke ūkininkaujantis Giedrius Greičius.

Pasak M. Laukaičio, norint mažinti nerealizuoto maisto kiekius, svarbu edukuoti visuomenę, kad kreiva ar netipinio dydžio daržovė – ne mažiau skani už įprastą. Tačiau ir čia susiduriama su iššūkiais.

„Negražias daržoves didžioji dalis vartotojų pirktų tik už labai žemą kainą. Tačiau ūkininkui jas reikia ir paruošti pardavimui, ir transportuoti. Todėl augintojui tokia veikla tampa nuostolinga. Dalį neparduotų daržovių būtų galima perdirbti, bet Lietuvoje labai maži perdirbimo pajėgumai“, – problemas vardija Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas.

Dar vienu iššūkiu M. Laukaitis įvardija tai, kad Lietuvoje ūkininkai neturi tinkamų sąlygų daržovių perteklių sandėliuoti, todėl reikėtų skirti daugiau investicijų sandėlių atnaujinimui ir maisto laikymo sąlygų gerinimui.

Nerealizuotas maistas – skurstantiems

Tačiau net ir investuojant į ilgalaikius sprendimus, maisto vis tiek lieka. O šis likutis – tai potencialus išsigelbėjimas Lietuvos skurstantiems. Labdaros ir paramos fondo „Maisto Bankas“, kurio misija kovoti su maisto švaistymu, vadovas Simonas Gurevičius teigia, kad vis daugiau ūkininkų kreipiasi į organizaciją, siūlydami paaukoti tonas neparduoto maisto.

„Maistas, visų pirma, auginamas žmogui. Nors dalis neparduotų vaisių ir daržovių yra panaudojama kaip pašaras gyvūnams ar kompostas žemei – tai yra tiesiog tvaresnis jau nebetinkamo vartoti maisto panaudojimas. Tačiau mes turėtume siekti, kad visas vartojimui dar tinkamas maistas pasiektų žmonių stalus. Deja, ne visi ūkininkai žino apie „Maisto banką“ ir jo veiklą. Todėl mes kviečiame bendradarbiauti ir kartu spręsti šią problemą“, – teigia organizacijos vadovas.

Pernai „Maisto bankas“ nuo išmetimo išgelbėjo 6045 tonas maisto, iš kurio 36 proc. yra vaisiai ir daržovės. Tačiau, anot S. Gurevičiaus, remiantis kitų ES šalių maisto bankų patirtimi ir tyrimais, atliekančių vaisių ir daržovių būtų galima išgelbėti net dešimtimis kartų daugiau.

„Kai prieš penkiolika metų pradėjome kalbėti apie atliekantį maistą su prekybos sektorių verslininkais, taip pat kilo nemažai iššūkių. Reikėjo įdėti pastangų, kad suprastume kokio maisto lieka, kaip abiems pusėms patogiausia jį paimti ir perduoti. Šiuo metu džiaugiamės tvirta, abipusiai naudinga ir labai prasminga partneryste. Panašu, kad šiuo metu panašioje situacijoje esame ir bandydami bendradarbiauti su Lietuvos augintojais – vis dar neaišku, kaip ir kokio maisto lieka, kaip jį galime prasmingiau panaudoti. Tačiau kaip teigia WWF ataskaita**, maisto praradimas ūkiuose yra nepelnytai ignoruojama problema visoje Europoje, kur daugiausia dėmesio skiriama maisto švaistymui mažmeninės prekybos ir vartotojų lygiu. Todėl matome daug neišnaudotų bendradarbiavimo su ūkininkais galimybių“, – svarsto S. Gurevičius.

Lietuvoje vis garsiau kalbant apie didėjantį skurstančiųjų kiekį, „Maisto bankas“ kviečia ūkininkus nepalikti maisto pūti, o aukoti nerealizuotus maisto produktus skurstantiems.

„Tikime, kad bendradarbiavimas su ūkininkais gali turėti abipusės naudos. Šiais metais pastiprinome savo pajėgumus, nuo šiol turime nuomojamus sandėlius ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose. Galime patys maisto produktus ir išrūšiuoti, ir išsivežti. Kai kuriais atvejais – net ir nurinkti. Pavyzdžiui, jeigu laukus užlieja ir derliaus rinkti neapsimoka, galbūt bent nedidelę jo dalį galės nurinkti mūsų savanoriai. Tokių atvejų mūsų praktikoje jau buvę – neseniai pavyko išgelbėti 60 kilogramų braškių, kurios kitu atveju aplietame lauke tiesiog būtų likusios supūti“, – sako organizacijos atstovas.

„Maisto bankas“ šiuo metu per dieną gali surinkti ir stokojantiems išdalinti kelias dešimtis tonų vartojimui tinkamo maisto. Dalis jo išdalinama tiesiai stokojančius remiančioms organizacijoms, kita dalis yra perdirbama į džemus, uogienes, konservuotas sriubas ar pagardus.

„Maisto švaistymo problema aktuali visoje maisto tiekimo grandinėje. Tai kelia ne tik socialines, ekonomines, bet ir aplinkosaugos problemas – didėjantis netvarus vartojimas ir visoje gamybos grandyje susidarančios maisto atliekos didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Lietuva yra įsipareigojusi iki 2030 m. žemės ūkyje šias emisijas sumažinti 12,6 proc. Todėl dabar skirdami didesnį dėmesį maisto praradimų ir maisto atliekų problemai, galėtume greičiau šio tikslo pasiekti“, – sako „Maisto banko“ vadovas.

Kelis metus iš eilės statistika Lietuvoje nesikeičia – skurdo riziką patiria penktadalis Lietuvos gyventojų. Per metus „Maisto banko“ paramos gavėjų skaičius išaugo 17 000 žmonių. Šiandien organizacijos parama pasiekia beveik 600 nevyriausybinių organizacijų, net 170 000 sunkiau besiverčiančių Lietuvos žmonių, daugiau nei 50 tūkstančių Lietuvoje esančių nuo karo pabėgusių ukrainiečių.

Jeigu nepavyksta parduoti, jeigu neturite, kur sandėliuoti, jeigu dėl kitų priežasčių jūsų ūkyje liko maisto – perduokite jį stokojantiems. Kreipkitės tel. 8 664 44618 arba [email protected]