Prienų krašto garbės piliečiai
Prienų krašto garbės piliečio vardas yra suteikiamas asmeniui už Prienų rajono vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, taip pat už ypatingus nuopelnus, svarų indėlį kuriant Prienų rajono gyventojų kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę. Šis vardas gyvam ar mirusiam Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės piliečiui yra suteikiamas tik vieną kartą.
Siūlymus suteikti asmeniui Garbės piliečio vardą gali teikti įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, piliečių grupės (ne mažiau kaip 25 asmenys).
Garbės piliečio vardas suteikiamas Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu.
Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d. Prienų rajone, Važatkiemyje) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos, JTO Lietuvos asociacijos garbės narys. Bendras poeto, parašiusio apie 1000 eilėraščių, kūrinių tiražas siekia 4 milijonus egzempliorių.
1992 m. Kembridžo (Anglija) tarptautinis biografijų centras Justinui Marcinkevičiui suteikė 1991–1992 m. Pasaulio žmogaus vardą.
Justinas Marcinkevičius respublikinių premijų (1957, 1969) laureatas, Santarvės premijos (1994), Lenkijos P.E.N. centro (1997), J. G. Herderio (1998), Baltijos Asamblėjos literatūros (2001) tarptautinių premijų laureatas. 2001 m. Lietuvos nacionalinė premija paskirta už eilėraščių knygą „Žingsnis“ (1998) miniatiūrų segmentų poemą „Carmina minora“ ir dviejų tomų rinktinę „Poezija“ (2000). Poezija, kūryba jam visada buvo „gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena…“
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, tautos literatūrai ir istorijai, gimtinei Justinui Marcinkevičiui 2002 m. gegužės 16 d. Prienų rajono tarybos sprendimu suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Poetas mirė 2011 m. vasario 16 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.
Juozapas Užupis gimė 1929 m. sausio 23 d. Vidgirių kaime, Šakių apskrityje, Griškabūdžio parapijoje. Mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, 1942–1948 m. – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. 1948–1953 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, Teologijos ir filosofijos fakultete.
1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas Kauno arkikatedroje bazilikoje įšventino Juozapą Užupį į kunigus. Po studijų seminarijoje jis buvo paskirtas į Kauno arkivyskupiją. Dirbo Radviliškio, Žalpių, Grižų Gelgaudiškio, Ūdrijos, Marijampolės parapijose, vėliau – Kunigų seminarijos prefektu ir dėstytoju, kartu dirbo Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Nuo 1976 metų Juozapas Užupis – Prienų parapijos klebonas. Tuo pat metu jis ir Vilkaviškio vyskupijos notaras, viceoficiolas. 1989 m.– Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos narys, Vilkaviškio vyskupijos katechetinės komisijos narys. 1989 m. Popiežius Jonas Paulius II paskyrė monsinjoru.
Monsinjoro Juozapo Užupio iniciatyva Prienų parapijoje veikia katalikiškos organizacijos. Švietėjiškai veiklai suburti mokytojai, katechetai, parapijos kunigai. Veikia parapijos pastoralinė taryba. Klebono rūpesčiu parapijos namuose buvo išlaikoma „Carito“ būstinė, vikariatas ir jaunimo centras. Kunigas nuoširdžiai dirbo ugdydamas jaunąją kartą. Parapijos namuose prisiglaudžia skausmo valandas ir netektį patyrę žmonės. Už ganytojišką veiklą, nuopelnus parapijai ugdant žmonių dvasingumą 2002 m. gegužės 16 d. Prienų rajono tarybos sprendimu kunigui monsinjorui Juozapui Užupiui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Juozapas Užupis mirė 2021 m. balandžio 17 d. Palaidotas Prienų bažnyčios šventoriuje.
Vytautas Bubnys (g. 1932 m. rugsėjo 9 d. Prienų rajone, Čiudiškiuose) – prozininkas, dramaturgas, ilgametis žurnalo „Moksleivis“ redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Seimo narys (1992–1996). Kūrybą pradėjo spausdinti 1953 m. Pirmasis romanas „Alkana žemė“ pasirodė 1971 m.
Vytautas Bubnys – vienas iškiliausių lietuvių rašytojų, sodriu meniniu žodžiu atskleidęs mūsų tautos laisvės siekį, jos aktyvų pasipriešinimą priespaudai pokario, taip pat ir vėlesniais laikais. Rašytojas savo kūryba tęsia lyrinę baladišką lietuvių literatūros tradiciją. Rašytojas dažnai dalyvavo susitikimuose su Prieno krašto žmonėmis, buvo aktyvus Prienų kraštiečių klubo narys.
Rašytojas – vienas produktyviausių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje, parašęs 44 prozos knygas, tarp jų – 19 romanų. Jo kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti. Vienas žinomiausių romanų – „Nesėtų rugių žydėjimas“. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, tautos literatūrai ir istorijai, gimtinei Vytautui Bubniui 2002 m. Prienų rajono tarybos sprendimu suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Vytautas Bubnys mirė 2021 m. balandžio 24 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Kazimieras Skučas gimė 1934 metais balandžio 10 dieną Veiveriuose. Kazimieras nuo vaikystės svajojo būti kunigu. Svajonė išsipildė. 1965 metais Kazimieras Skučas įšventintas į kunigus.
Pirmąjį paskyrimą gavo į Kėdainius, vėliau dvejus metus tarnavo tikintiesiems Prienuose, trylika – kitose Lietuvos parapijose. Ilgiausiai tarnavo savo gimtųjų Veiverių ir Pažėrų tikintiesiems, o iš viso tarnystėje darbavosi daugiau nei penkiasdešimt metų. Klebonas pelnė žmonių meilę ir pagarbą savo nuoširdžiais pamokslais, asmeniniu pavyzdžiu.
Kunigas Kazimieras Skučas visą gyvenimą puoselėjo meilę žirgams ir rimoriaus amatui. Laisvalaikį kunigas mielai leisdavo gamindamas brikas, „karjorkes“, važius, siūdamas kamanas, pakinktus. 2006 m. šalia Veiverių bažnyčios esančiame klebonijos kiemelyje buvo atidarytas Rimorystės muziejus. 2021 m., kunigo giminaitei finansavus naujojo muziejaus pastato statybą ir į jį perkėlus turtingą ekspoziciją, Rimorystės muziejui buvo suteiktas jo įkūrėjo ir puoselėtojo Kazimiero Skučo vardas. Tai tapo reikšmingu įvykiu ne tik Veiveriuose, Prienų rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Kilni klebono misija ir darbai savo kraštui bei jo žmonėms buvo įvertinti dar 2007-aisiais, kada jis buvo išrinktas vienu Lietuvos šviesuolių. 2008 metais Kazimieras Skučas – konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatas.
Už skleidžiamą tikėjimo, vilties ir meilės šviesą Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2009 m. birželio 25 d. suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Kazimieras Skučas mirė 2023 m. lapkričio 29 d. Palaidotas Veiverių Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje.
Antanas Lukša gimė 1923 m. liepos 31 d. Marijampolės apskr., Veiverių valsč., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Mozūriškių pradžios mokykloje, Veiverių progimnazijoje, baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją.
Antanas Lukša – legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis – Prienų krašto žmogus, čia gimęs, augęs, kovojęs už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Partizanas atsargos kapitonas, ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas ir valdybos pirmininko pavaduotojas.
Pirmaisiais rusų okupacijos metais, būdamas abiturientas, daugino, platino antitarybinę spaudą. Nenorėjęs tarnauti sovietinėje armijoje slapstėsi tėviškėje įrengtame bunkeryje, palaikė ryšius su vietiniais partizanais. Pakviestas Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės vado Juozo Stravinsko-Žiedo, įstojo į partizanų gretas (pasirinko Arūno slapyvardį). Vykdydamas Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo pavedimą, po pasalos buvo suimtas, surakintas grandinėmis bei keturis mėnesius tardomas ir kankinamas. Nuteistas kalėti 25 metus ir 10 metų tremties.
Praleidęs daugiau nei 12 metų Sibiro lageriuose, Tautos atgimimo metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Lukša ėmėsi didžiulės organizacinės veiklos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, rūpinosi partizanų atminimo įamžinimu.
- 1999 m. sausio 3 d. Antanui Lukšai buvo įteiktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I laipsnio žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“;
- 2000 metų liepos 1 d. Antanas Lukša apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės (už veiklą atkuriant valstybę) medaliu;
- 2001 m. lapkričio 16 d. Antanas Lukša Lietuvos Prezidento dekretu apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Jam suteiktas kapitono laipsnis.
- 2003 m. birželio 25 d. Lietuvos Prezidentas apdovanojo Antaną Lukšą Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi;
- 2009 m. lapkričio 12 d. Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos iniciatyva jam buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo medalis už istorinės atminties saugojimą ir tautos vertybių puoselėjimą;
- 2010 m. rugsėjo 3 d. Antanas Lukša apdovanotas Kauno rajono savivaldybės mero žymeniu už rezistencijos paveldo saugojimą ir sklaidą, už rūpinimąsi tremtį išgyvenusių žmonių gerove;
- 2011 m. lapkričio 22 d. Kauno miesto savivaldybės mero potvarkiu Antanui Lukšai buvo įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis;
- 2012 m. vasario 10 d. Kauno miesto savivaldybės mero potvarkiu jam įteiktas I laipsnio Santakos garbės ženklas;
- 2013 metais Antanui Lukšai suteiktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Garbės pirmininko titulas.
- Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Antanui Lukšai suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
- Antanas Lukša mirė 2016 m. sausio 2 d. Palaidotas Veiverių Skausmo kalnelyje.
Vytautas Pakarskas – nusipelnęs inžinierius, lakūnas, sklandytojas, sporto meistras ir teisėjas, Prienų sportinės aviacijos gamyklos įkūrėjas bei ilgametis vadovas.
Gimė 1930 m. rugpjūčio 26 d. Radviliškyje. 1949 m. baigęs Lizdeikos gimnaziją išvyko studijuoti į Kauno politechnikos institutą ir 1954 m. tapo diplomuotu inžinieriumi. Studijuodamas įsitraukė į sklandytojų būrelio veiklą: skraidė sklandytuvais, juos remontavo, kūrė naujus prototipus.
1954 m. po studijų institute persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Vilniaus „Žalgirio“ staklių gamyklos Mechaninio cecho viršininku, vėliau – vyr. inžinieriumi-konstruktoriumi.
1963 m. tapo sklandymo sporto meistru, 1966 m. dviviečiu sklandytuvu L-13 „Blanik“ pasiekė Lietuvos nuotolio rekordą – nuskrido nurodytu maršrutu 476 km. Šis rekordas nepagerintas iki šiol.
1964–1970 m. V. Pakarskas buvo Lietuvos aviacijos federacijos atsakingasis sekretorius. Jo iniciatyva 1968 m. pradėtas leisti aviacinis žurnalas „Sparnai“, atstatytos Lietuvos transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno gimtinės.
1968 m. V. Pakarskas su grupe Lietuvos aviatorių lankėsi pasaulio sklandymo čempionate Lešne (Lenkija). Kartu su sklandytuvų konstruktoriumi Baliu Karveliu susižavėję plastikiniais aukštos klasės ilgasparniais, sumanė tokius sklandytuvus kurti ir gaminti Lietuvoje. 1969 m. apleistose Prienų pieninės patalpose V. Pakarsko pastangomis įkurtos sportinės aviacijos dirbtuvės (ESAD), išaugusios į Eksperimentinę sportinės aviacijos gamyklą (ESAG). (Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji tapo AB „Sportinė aviacija“, nuo 2009 m. – „Sportinė aviacija ir KO“).
V. Pakarskas gamyklai vadovavo 1970–1982 m. Subūręs darbštų kūrybingą kolektyvą kartu su genialiuoju B. Karveliu kibo į darbą. Direktoriaus užmojai buvo didžiuliai, gyveno „toli į priekį“. Dirbo negailėdamas savęs, to paties reikalavo ir iš darbuotojų. Tai bylojo ir didžiulis šūkis jo kabinete: „Kas nenori dirbti – ieško priežasčių, kas nori – ieško sprendimų“. Jie ieškojo. Kitaip argi būtų pakilęs ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje TSRS pirmas plastikinis sklandytuvas BK-7 „Lietuva“, ištobulintas iki plačiai po pasaulį pasklidusio ilgasparnio LAK-12 „Lietuva“! Į padangę kilo ir motorizuotas sklandytuvas LAK-5 „Nemunas“, 15 m klasės baltasparnis LAK-11 „Nida“, sklandytuvai vaikams LAK-16 ir kt.
Vytauto Pakarsko sumaniai vadovaujamas kolektyvas suprojektavo ir pagamino 20-ies modifikacijų modernių sklandytuvų, kurie it lakūs paukščiai raižė padangę daugelyje Europos bei Azijos šalių. Be to, sukūrė skraidančią laboratoriją, suremontavo apie 500 sklandytuvų „Blanik“. Gamino aviacinius variklius bei kitus sudėtingus prietaisus.
1979 m. švenčiant gamyklos 10-etį Pociūnuose padėtas kertinis akmuo naujosios gamyklos statyboms, o 1985 m. gamykla iš Prienų persikėlė į Pociūnus. Senieji pastatai nugriauti, jų vietoje iškilo „Žiburio“ gimnazijos dirbtuvės, dalis stadiono.
Atsitiko taip, kad, smarkiai įsukęs ESAG veiklos smagratį, 1982 m. V. Pakarskas pats buvo iš jos išsviestas, nes įsigijo daug priešų, kurie nukreipė tikrintojus į lemtingus trūkumus. Ją paliko skausmingai, tik su lagaminėliu rankose. Nepalūžo, toliau darbavosi aviacijos labui.
1983 m. Kaune kartu su bendraminčiais įkūrė visuomeninį Sportinės aviacijos muziejų, kuris 1995 m. metų pradžioje pavadintas Lietuvos aviacijos muziejumi. V. Pakarskas buvo ir Eksperimentinės technikos paminklų restauravimo įmonės pirmasis vadovas, jį domino ir leidybinė veikla. Buvo biuletenio „Aviamodelizmas“ (vėliau pavadintas „Lietuvos oreiviu“) steigėjas bei vadovas.
1992 – 1994 m. vėl grįžo į gamyklą, taip pat buvo Valstybinės aviacijos gamyklos direktorių valdybos pirmininkas. Nuo 1994 m. – Šiaulių aerouosto technikos departamento vadovas.
V. Pakarskas mirė 1995 m. rugpjūčio 19 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse, Aviatorių kalvelėje.
1979 m. V. Pakarskui suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas.
1993 m. „Lituanikos“ skrydžio per Atlantą 60-mečio proga V. Pakarskas apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu.
2012 m. Respublikinės mokslinės technikos bibliotekos vidiniame kiemelyje V. Pakarskui atidengta memorialinė lenta.
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Vytautui Pakarskui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Algimantas Sakalauskas – tautodailininkas, medžio skulptorius, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo kryždirbystės amato puoselėtojas, Lietuvos kultūros premijos laureatas, tradicinių amatų centro „Meninė drožyba“ direktorius.
Gimė 1958 m. rugsėjo 22 d. Vilkaviškyje. Vienas iškiliausių mažosios architektūros unikalių kūrinių autorius, kraštietis menininkas Prienų vardą garsina ne tik Lietuvoje, bet ir daugybėje pasaulio šalių. Algimantas pažintį su medžiu pradėjo drožinėdamas šaukštus, o dabar jo rankoms paklūsta didingi kryždirbystės darbai ir sudėtingų konstrukcijų meniški statiniai. Nuo pirmosios asmeninės parodos Prienuose Algimantas aktyviai dalyvauja medžio drožėjų ir skulptorių stovyklose, simpoziumuose, asmeninėse ir grupinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Dalyvavo 23 tarptautiniuose ir 12 respublikinių skulptūros simpoziumų Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Japonijoje, JAV. Kartu su kitų autorių darbais jo darbai eksponuoti Lietuvos ir užsienio parodų salėse bei galerijose (apie 50 parodų). Surengė ne vieną personalinę parodą Lietuvoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Memorialinių paminklų, didelių skulptūros darbų sukurta apie 800. Jie pasklidę po Lietuvą, Estiją, Baltarusiją, Lenkiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, Daniją, Šveicariją, Prancūziją, Japoniją, JAV ir kt. šalis.
2005 m. skulptoriui Algimantui Sakalauskui suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Algimantas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra Tautodailės asociacijos narys, asociacijos „Norden Lietuva“ narys, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Lietuvos tautodailininkų meno kūrėjų asociacijos narys. Algimantas Sakalauskas – Jotvingių kryžiaus riterių ordino donatorius, M. K. Čiurlionio paramos fondo nominacijos „Už tautinio paveldo saugojimą“ laimėtojas. Algimantas Sakalauskas yra sertifikuotas A kategorijos tradicinių amatų meistras. Sertifikuoti jo tradiciniai gaminiai: kryžiai, koplytstulpiai, antkapiniai paminklai, skulptūros, koplytėlės, stogastulpiai. Atestuota jo parengta neformaliojo švietimo mokymo programa „Tradicinio kryžiaus drožyba“. Už projekto „Prienų ir Birštono krašto kryždirbystė. Sisteminis katalogas“ įgyvendinimą paskirta Kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija.
2010 m. Lietuvos Prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Sakalausko vadovaujama viešoji įstaiga vykdo UNESCO nacionalinės kryždirbystės paveldo išsaugojimo ir gaivinimo programą, yra nuolatinė projekto „Misija Sibiras“ dalyvių konsultantė. Vykdoma bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo institutu, kas atveria galimybę kartu rengti Tradicinių amatų ir paslaugų mokymo programą. Bendradarbiavimo sutarties pagrindu vykdomi edukaciniai projektai su Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentais.
2015 m. Algimantui Sakalauskui įteiktas Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“ už nuopelnus Prienų kraštui.
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2019 m. vasario 14 d. sprendimu Algimantui Sakaluskui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Aleksandras Sinkevičius – Stakliškių midaus gamyklos įkūrėjas, lietuviško midaus receptūros atkūrėjas ir ilgametis gamyklos vadovas, gimė Intuponių kaime, Aukštadvario valsčiuje. 1930 m. baigė mokyklą, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1931–1934 m. įsitraukė į visuomeninę veiklą, redagavo leidinius, spaudą. Mokėsi aludarystės amato „I. B. Volfo ir Engelmano“ gamykloje Kaune. 1939–1942 m. studijavo Kauno universitete (maisto technologo specialybę), tačiau, uždarius universitetą, nespėjo užbaigti mokslo ir įgyti diplomo. A. Sinkevičiaus gyvenimas yra paženklintas ir sovietų represijų, 1944–1948 m. už antisovietinę veiklą buvo ištremtas į Vorkutą. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl pradėjo dirbti alaus pramonėje. Norėjo atkurti nespirituoto senovinio lietuviško midaus receptą. Taip 1959 m. A. Sinkevičius pradėjo dirbti Stakliškių alaus darykloje „Gintaras“ technologu. 1964–1989 m. gamyklos „Lietuviškas midus“ direktorius.
Pirmoji pramoninė lietuviško midaus partija, 800 litrų midaus „Dainava“, buvo išvirta 1959 m. rugsėjo 8 d. Tai simbolinė lietuviško midaus pramoninės gamybos pradžia. A. Sinkevičius sukūrė ne tik midaus gamybos technologiją, bet ir žinomų gėrimų receptūras. Greitai rinkoje pasirodė midus „Dainava“, „Vilnius“, „Bočių“, „Gintaras“, „Stakliškės“, „Prienų šilai“, midaus trauktinė „Šventinė“, „Suktinis“. A. Sinkevičius visas midaus rūšis ir jo pagrindu pagamintus gėrimus pavadino lietuviškais vardais, kurie turėjo didelę reikšmę išlaikant lietuvių tautinę kultūrą ir ją reprezentuojant. Pirmojo gamyklos direktoriaus pastangomis midaus gamybos technologiją buvo siekiama užregistruoti užsienio šalyse. 1972 m. lapkričio 11 d. midaus gamybos patentas buvo išduotas Jungtinės Karalystės, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalienės Elžbietos II vardu, kuris galiojo šešiolika metų ir reiškė, kad be Stakliškių gamyklos „Lietuviškas midus“ leidimo niekas negalėjo naudotis minėtu išradimu.
A. Sinkevičius, remdamasis midaus gamybos Lietuvoje tradicijomis, sukūrė pramoninę lietuviško midaus gamybos technologiją ir 7 jo rūšių bei 5 stipriųjų midaus gėrimų receptūras. Parašė mokslinių ir populiariųjų straipsnių, daugiausia apie lietuviško midaus gamybą. Sukūrė ir pastatė pjesių mėgėjų teatre, jis yra 3 išradimų autorius. 1985 m. TSRS Valstybinis išradimų ir atradimų komitetas leido įmonei pardavinėti lietuviško midaus licenciją užsieniui. 2013 m. Stakliškių midus įtrauktas į Saugomų geografinių nuorodų (SGN) registrą, kurį sudaro daugiau nei 1200 saugomų produktų Europoje.
Aleksandras Sinkevičius 1988–1989 m. nuolatinis Atgimimo Sąjūdžio renginių organizatorius ir dalyvis.
Atsižvelgdama į 2019 m. rugsėjo 26 d. UAB „Lietuviškas midus“ piliečių susirinkimo protokolą, Prienų rajono savivaldybės mero 2019 m. spalio 14 d. potvarkiu Nr. P1-29 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta Prienų miesto garbės piliečio vardo suteikimo ir Prienų rajono savivaldybės apdovanojimo „Dėkingumas“ skyrimo darbo grupė teikė Prienų rajono savivaldybės tarybai siūlymą suteikti Aleksandrui Sinkevičiui, Stakliškių midaus gamyklos įkūrėjui ir ilgamečiam jos vadovui, Prienų miesto garbės piliečio vardą (po mirties).
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T3-299 Aleksandrui Sinkevičiui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas (po mirties).
Arvydas Paukštys – Lietuvos verslininkas, telekomunikacijos sprendimų bendrovės „Teltonika“ įkūrėjas ir vadovas. Gimė 1964 m. lapkričio 6 d. 1998 m. jis įkūrė telekomunikacijos sprendimų bendrovę, kuri 2007 m. sukūrė pirmąjį lietuvišką mobilųjį telefoną. Įmonė, savo veiklos pradžioje turėjusi 2 darbuotojus, šiandien yra išaugusi į tarptautinį pripažinimą pelniusią kompaniją, kurioje sukurta daugiau kaip 1000 darbo vietų.
2013 m. rugpjūčio 8 d. naktį Balbieriškyje iki pamatų sudegė 1888 m. pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, netrukus buvo pradėtos rinkti lėšos bažnyčiai atstatyti. Lėšas aukojo ir Prienų rajono savivaldybė, Vilkaviškio vyskupijos kunigai, tikintieji, visi geros valios žmonės. Dar neuždengus naujos bažnyčios stogo, paaukotos lėšos baigėsi ir statybas teko stabdyti.
2017-ųjų vasarą LRT naujienų tarnyba visai Lietuvai paskleidė žinią apie sunkumus, ištikusius Balbieriškio bažnyčios statytojus. Pamatęs reportažą Arvydas Paukštys nusprendė prisidėti prie Balbieriškio bažnyčios atstatymo, nors pats yra kilęs ne iš Prienų krašto. Jis Balbieriškio bažnyčiai atstatyti paaukojo 1 milijoną eurų.
Netrukus buvo užbaigti bažnyčios statybos darbai. Bažnyčia iškilo ir buvo konsekruota 2018 m. kovo 3 d., o 2019 m. pavasarį iš Vokietijos buvo pristatyti unikalūs rankų darbo vargonai.
2019 m. Arvydas Paukštys paskelbtas pirmuoju nacionaliniu mecenatu Lietuvoje.
„Mėgstu labiau daryti, negu kalbėti. Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad puoselėjamos krikščioniškos vertybės yra mūsų protėvių kultūros ašis ir kuriamos gerovės valstybės pamatas. O naujai atstatyta bažnyčia man yra kaip simbolis mūsų visų pastangų ir tikėjimo, kad išsaugodami savo protėvių vertybes mes netgi pačiame atokiausiame Lietuvos kaimelyje atkuriame viltį sukurti geresnę ir gražesnę Lietuvą“, – sako Arvydas Paukštys.
Verslininkas Prienų kraštui padėjo ne vieną kartą. 2020 m. kovo mėn. prasidėjus COVID-19 pandemijai, Arvydas Paukštys vėl neliko abejingas ir Prienų rajono savivaldybei suteikė 50 000 eurų paramą, už kurią buvo įsigyta apsaugos priemonių sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų įstaigų darbuotojams.
2020 m. liepos 6 d. Prezidentūroje vykusios apdovanojimų ceremonijos metu Lietuvos Respubliko Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė valstybinius apdovanojimus Lietuvai nusipelniusiems asmenims. Arvydui Paukščiui, per COVID-19 (koronaviruso infekcijos) pandemiją svariai prisidėjusiam prie įmonės pažangios iniciatyvos gaminti dirbtinius plaučių ventiliavimo aparatus, įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. liepos 6 d. sprendimu mecenatui, UAB „Teltonika“ įkūrėjui ir vadovui Arvydui Paukščiui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės aps. Veiverių vlsč. Juodbūdžio k. ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1941 m. balandžio mėn., tapo studentų rezistencinės grupės, vėliau sietos su Lietuvių aktyvistų frontu, nariu. Buvo suimtas, 17 dienų kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, išsivadavo. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime. Nuo 1945 m. – Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. 1946 m. birželį Tauro apygardos vado įsakymu buvo paskirtas laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vėliau ėjo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pavaduotojo, rinktinės Propagandos skyriaus viršininko, rinktinės štabo viršininko pareigas, buvo paskirtas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantu. Konspiracijos tikslais naudojo keliolika slapyvardžių: Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Adomas Mickevičius, Daumantas, Mykolaitis ir kt.
Juozas Lukša buvo vienas iš 1946 m. įkurto Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), organizacijos, siekusios suvienyti visas antisovietines pasipriešinimo jėgas, steigėjų. 1946 m. pabaigoje su kitais rezistentais Vilniuje demaskavo sovietų saugumo į BDPS vadovybę infiltruotą agentą Juozą Markulį- Erelį. 1947 m. sausį paskirtas naujai įkurtos Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu.
1947 m. gegužės mėnesį Juozas Lukša-Kęstutis ir Jurgis Krikščiūnas-Vytautas, kaip kuriamos Lietuvos partizanų vadovybės įgaliotiniai, perėjo SSRS ir Lenkijos sieną. Lenkijoje susitiko su užsienio lietuvių rezistencijos atstovu, perdavė iš Lietuvos atsigabentą partizanų parengtą dokumentaciją, informavo apie sunkią krašto padėtį ir grįžo atgal į Lietuvą.
1947 m. gruodžio mėnesį J. Lukša-Skrajūnas kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie krašto rezistencijos padėtį, siekė užmegzti reguliarius ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams. 1948 m. liepos 9 d. dalyvavo Baden Badene vykusiame pasitarime su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir BDPS užsienio delegatūros atstovais Lietuvos laisvinimo klausimu. Gyvendamas Prancūzijoje Daumanto slapyvardžiu parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri kartu su nuvežtu į Vakarus laišku Popiežiui Pijui XII bei kita medžiaga atskleidė pasaulio visuomenei okupantų terorą ir pasipriešinimą jam Lietuvoje. Mokėsi prancūzų ir amerikiečių žvalgybos mokyklose.
1949 m. vasario mėn. visą Lietuvos išlaisvinimo kovą sujungė organizacija Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Tų pačių metų rudenį J. Lukša paskirtas LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku bei LLKS atstovu užsieniui.
1950 m. spalio pradžioje J. Lukša Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos desantu buvo persiųstas iš Visbadeno į Lietuvą. Lapkričio 25 d. buvo paskirtas LKKS Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. gruodžio 3 d. jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi (su kardais), o 1951 m. vasario 16 d. – suteiktas partizanų majoro laipsnis.
J. Lukša žuvo kovodamas, patekęs į pasalą, kurią 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupio k. apylinkių miške surengė MGB 2-N valdybos vadovaujama agentų smogikų grupė, pasinaudojusi MGB užverbuotu buvusiu jo bendražygiu.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Lukšai suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dab. – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1999 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. sausio 15 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis (po mirties).
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2021 m. liepos 1 d. sprendimu Juozui Lukšai-Daumantui suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas (po mirties).
Juozas Palionis gimė gražiame gamtos prieglobstyje, miškų ir didžiosios Nemuno kilpos apsuptame Šaltinėnų kaime 1950 m. gruodžio 1 d. Jo tėvas Vytautas Palionis – Vorkutos tremtinys. Motina Ona Kimbirauskaitė-Palionienė – partizanų rėmėja. Juozas mokėsi Siponių aštuonmetėje, vėliau Birštono vidurinėje mokykloje. 1969 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakultetą). Ją baigęs, kaip gabus ir perspektyvus specialistas, buvo paliktas dirbti mokslinį-pedagoginį darbą Melioracijos katedroje. Po metų Juozas Palionis byvo pakviestas į Melioracijos ir Vandens ministeriją. 1993–1997 m. Juozas Palionis dirbo LR Vyriausybėje Ministro Pirmininko Adolfo Šleževičiaus padėjėju bei konsultantu žemės ūkio ir jo perdirbimo pramonės klausimais. Nuo 2000-ųjų beveik tris kadencijas LR Seime – iki lemtingos 2011-ųjų spalio 17 d. Juozas Palionis sąžiningai, pareigingai, labai aktyviai ir dorai atstovavo savo gimtojo Prienų ir Birštono krašto žmonėms. Parlamentinės veiklos pradžioje Juozas Palionis priklausė Ekonomikos, o vėliau dirbo Biudžeto ir finansų komitete. 2000–2012 m. kadencijose Seime – LSDP frakcijos narys, vėliau frakcijos seniūno pavaduotojas. Nuo 2005 metų kovo mėnesio Juozas Palionis – LSDP Prienų skyriaus pirmininkas. Juozo Palionio rūpesčiu Prienuose buvo sutvarkytos partijos veiklai skirtos patalpos, kur vyko posėdžiai, susitikimai, kuriamos tradicijos, tokios kaip kasmetiniai vasaros sąskrydžiai, „Metų moters“ rinkimai ir sykiu šventė, skirta Tarptautinei moterų solidarumo dienai, Kovo 8-ajai paminėti.
Juozas Palionis, kaip Seimo narys, bendradarbiaudamas su savivaldybėmis prisidėjo prie svarbių darbų įgyvendinimo: Nemuno krantinės sutvirtinimo, vandentiekio ir kanalizacijos, bibliotekų, medicinos įstaigų renovacijos. 2008 m. duotas startas Prienų sporto arenos, kurios vienas iš idėjos autorių buvo Seimo narys Juozas Palionis, statybai. Arenos statybvietėje įmontuota kapsulė. Juozo Palionio pastangomis 2010 m. Prienų sporto arenos statybai papildomai skirta 6 milijonai litų. Parlamentaras finansinę paramą skyrė Jiezno kapinių naujo kryžiaus pastatymui, Jiezno kultūros namų fasado, stogo remontui, Jiezno bažnyčios bokšto ir fasado bei Prienų krašto muziejaus salės stogo remontui. Pagelbėjo kultūros centrams, įsigyjant muzikos instrumentų. Juozas Palionis asmeninėmis finansinėmis lėšomis rėmė kraštiečių sueigas, įvairius kultūrinius, sporto renginius, turnyrus, ūkininkų, laikraščio „Gyvenimas“ šventes, rajono miestų ir miestelių jubiliejines šventes. Jo iniciatyva gimė ilgamete tradicija Prienų globos namuose tapusi Oninių šventė. Vardinės Seimo nario stipendijos (100 Lt) buvo skiriamos moksleiviams, baigusiems mokyklas su pagyrimu ir už aktyvią visuomeninę veiklą.
Daug dėmesio ir paramos Juozas Palionis skyrė negalios ištiktiems žmonėms. Tai darė per Prienų ir Birštono skyrius ir tiesiogiai Vaikų globos namams, Prienų specialiajai mokyklai, senelių globos namams bei kiekvienoje seniūnijoje gyvenantiems neįgaliesiems. Seimo nario iniciatyva paskirta daugiau nei pusė tūkstančio įvairios kompensacinės technikos: funkcinių lovų, invalidų vežimėlių, vaikštynių ir kt. Buitine technika pagelbėdavo ir Prienų rajono savivaldybės seniūnijose gyvenančioms daugiavaikėms šeimoms.
Juozas Palionis daug nuveikęs ir pilietiškumo ugdymo linkme. Jo iniciatyva buvo suorganizuotas konkursas „Gyvenu Europoje“. Išleistas moraline ir materialine Seimo nario parama paženklintas, informatyvus, išliekamąją vertę turintis Prienų rajono savivaldybės žemėlapis. Moksleivių kūrybinio konkurso laureatų darbai „Gyvenu Europoje“ išleisti 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui skirta knyga „Gyvenimo mokykla. Prienų kraštas: istorija, žmonės, kūryba“ išleista Seimo nario iniciatyva ir lėšomis. Taip pat ir tęstinis šios knygos projektas – du enciklopedinio leidinio „Žmonės ir darbai. Prienų krašto šviesuoliai“ tomai. Kraštotyros leidiniais „Kur tekėjo Šlavanta“, „Čia Nemunas vingiuoja“ tarsi buvo duotas startas visai serijai knygų, kuriomis pradėtos fiksuoti Prienų krašto kaimų, mokyklų, bažnyčių istorijos. Juozas Palionis išleido ir tris savo kūrybos knygeles: „Gyvenimo taku“, „Lūkesčių lietus“, „Pasidalinkime mintimis“. Kūrybinė prigimtis paskatino politiką suburti Prienų ir Birštono krašto žmones į gražų kūrybinį sambūrį, kuris 2007m. rugsėjo 11 d. Prienų krašto muziejuje buvo pavadintas „Gabijos“ vardu. „Gabijos“ klubas surengė pirmuosius Poezijos pavasarius Pilotiškėse, Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje, o knygų leidybos tradicija tęsiama ir po Juozo Palionio žūties, jo vardu įkurto fondo lėšomis. 2024 m. gegužės 10 d. startavo daugiau nei 100 autorių Prienų ir Birštono kūrybinės bendruomenės knyga „Ieškojimų šviesa“. Joje užfiksuoti ir prisiminimai apie „Gabijos“ įkūrėją Juozą Palionį.
Už aktyvią parlamentinę veiklą Seimo nariui Juozui Palioniui dėkojo valstybės vadovai ir eiliniai gimtojo krašto žmonės. 2003 m. laikraščio „Gyvenimas“ skaitytojai parlamentarą išrinko Metų žmogumi, Birštono vienkiemio klubas „Saulėgrąža“ – Garbės nariu, krepšinio sporto klubas „Prienai“ – prezidentu. 2008 metais Seimo nariui Juozui Palioniui įteikta „Lietuvos globos įstaigų pagalbininko“ nominacija, kurią įsteigė asociacija „Rūpestinga globa“. Su žmona Julija Juozas Palionis užaugino du vaikus: sūnų Andrių ir dukrą Editą, džiaugėsi augančiomis vaikaitėmis Monika ir Emilija.
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu Juozui Palioniui – kūrėjui, visuomenininkui, ilgamečiam Prienų ir Birštono krašto atstovui Lietuvos Respublikos Seime – suteiktas Prienų krašto garbės piliečio vardas (po mirties).
Lietuvos poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė gimė 1950 m. rugsėjo 27 d. Ingavangyje, Prienų rajone. 1968 m. baigė Šilavoto vidurinę mokyklą. 1972–1978 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1975–2002 m. dirbo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) lietuvių kalbos dėstytoja. Nuo 1976 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinė bendradarbė, 1980–1989 m. skyriaus vedėja, nuo 1989 m. iki 2019 m. muziejaus direktorė.
A. Ruseckaitė nuo 1993 m. yra Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanė, nuo 2019 metų – šio universiteto Kūrybinės raiškos fakulteto dekanė; Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narė, buvo Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkė, vėliau ilgus metus Muziejų asociacijos tarybos narė, nuo 2019 m. – Lietuvos muziejų asociacijos Garbės narė; ilgametė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė, Kauno kultūros ir meno tarybos narė, Lietuvos kultūros tarybos ekspertė (2018–2023); nuo 1999 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, ilgus metus šios sąjungos valdybos narė.
Kurti pradėjo dar paauglystėje, pirmuosius jos eilėraščius publikavo Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas“. Kaip poetė Aldona Ruseckaitė debiutavo Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“ (1994). Šiuo metu (1995–2024) yra išleidusi 20 originalių poezijos ir prozos knygų: ypač populiarūs autorės biografiniai romanai apie Maironį, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Žemaitę, Vincą Mykolaitį-Putiną, tai pat paskutinysis apie mažai kam žinomą rašytoją Oną Puidienę-Vaidilutę. Dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje parengė keletą vertingų mokslinių-archyvinių leidinių.
Talentas ir visuomeninė veikla yra įvertinti garbiais apdovanojimais, tarp kurių yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medalis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklas, LR kultūros ministerijos premija už muziejininkystės darbus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, Įsimintiniausios Kauno menininkės titulas, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kauno kultūros ir meno premija, Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“ už Prienų vardo garsinimą (2020), už atskiras knygas Aldona yra pelniusi Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, V. Mykolaičio-Putino, Juozo Keliuočio literatūrines premijas.
Daug dėmesio skirdama Maironio lietuvių literatūros muziejaus, kuriam vadovavo 30 metų, veiklai, Aldona Ruseckaitė visada rado ir teberanda laiko gimtojo krašto kultūros puoselėjimui. Ji nuoširdžiai bendravo ir bendradarbiavo su Prienų krašto istorijos ir kultūrinio palikimo puoselėtojais, kai buvo kuriamas krašto bendruomenei ypač svarbus Prienų krašto muziejus, buvo viena pagrindinių organizatorių atveriant visuomenei Šilavoto Davatkyną ir steigiant jame muziejų, organizuojant šiame muziejuje prasmingą kultūrinę veiklą – „Poezijos pavasarius“, knygų pristatymus, kitus renginius. Aldona – Justino Marcinkevičiaus skaitymų Važatkiemyje dalyvė, dažnai ir šių skaitymų vedėja.
Aldona Ruseckaitė – aktyvi Šilavoto Davatkyno bendruomenės narė. Ji visada nuoširdžiai prisideda prie bendruomenės iniciatyvų, svarbių Šilavoto kraštui ir šio krašto žmonėms, įgyvendinimo. Viena iš tokių iniciatyvų – bendruomenės sumanymas įkurti parką, apsodinti jį pušimis ir taip įamžinti kunigo Antano Radušio atminimą Šilavote. A. Ruseckaitė yra tyrinėjusi kunigo Antano Radušio gyvenimą, parašiusi apie jį straipsnių, akcentuodama tautosakinę ir švietėjišką jo veiklą. Visas savo knygas pristato ne tik Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, Prienų krašto muziejuje, bet ir kituose mūsų rajone vykstančiuose renginiuose, aktyviai prisideda prie gimtinėje vykstančių kultūrinių, istorinių įvykių ir vykdomų veiklų sklaidos. Noriai teikia metodinę pagalbą krašto muziejininkams ir bibliotekininkams.
Didelis A. Ruseckaitės indėlis ir į mūsų krašto rašytojo V. Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimus. Ji parašė ne tik biografinį romaną „EMMI“, bet daug metų globojo ir šio klasiko muziejų Pilotiškėse, kuris buvo Maironio lietuvių literatūros padalinys. Vėliau šį muziejų perdavus Prienų krašto muziejui, Aldona ir toliau konsultavo jo veiklą, itin svarbu, jog ji į gimtinę sugrąžino Putino seserį, taip pat poetę Magdaleną Mykolaitytę -Slavėnienę, jos iniciatyva buvo iš Australijos gautas didelis Magdalenos archyvas, kurį A. Ruseckaitė padalijo tarp Maironio muziejaus ir Prienų krašto muziejaus. Daug pastangų ir entuziazmo parodė susirašinėdama su Juozo Vilkutaičio- Keturakio dukra, gyvenančia JAV, kad įrodytų, jog būtent Juozas, gyvendamas Prienuose, parašė komediją „Amerika pirtyje“. Kai Kostas Aleksynas rašė knygą „Mes – iš Ingavangio“, o Benjaminas Kondrotas „Kūrėjų pėdsakais Prienų krašte“, Aldona konsultavo, suteikė daug informacijos, pati parašė tekstų.
Už nuopelnus Prienų kraštui Prienų rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gegužės 30 d. sprendimu rašytojai, muziejininkei, visuomenininkei Aldonai Ruseckaitei suteiktas Prienų krašto garbės piliečio vardas.