Stakliškių seniūnijos plotas 18061 hektaras. Didesnę teritorijos dalį – 60 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 23 proc. – miškai, 17 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai. Seniūnija ribojasi su Prienų rajono savivaldybės Jiezno seniūnija, Kaišiadorių, Trakų ir Alytaus rajonų savivaldybėmis. Seniūnijoje dabar gyvena 2084 žmonės. Seniūnijos centras – Stakliškių kaimas (572 žmonės). Seniūnijos teritorijoje išsidėstę 80 (Akuškonių, Alšininkų, Amerikos, Antapolio, Antaveršio, Armanavos, Aukštojos, Ąžuolijos, Bagdoniškių, Baudėjų, Būdų, Buntiškių, Burokiškių, Butkiškių, Dobrovolės, Druskeliškių, Ganciūnų, Gedanonių, Gelionių, Gerulių, Gineikonių, Giriotiškių, Gojaus, Gripiškių, Intuponių, Jarmališkių, Jaunionių, Jogalinos, Juodupio, Karkliniškių, Kazimieravos, Kielionių, Krasaušiškių, Krištapiškių, Krusnėkų, Kvedariškių, Kvietkinės, Lepelionių, Lielionių, Malinavos, Margų, Masių, Medžionių, Mockonių, Noreikiškių, Paaukštojos, Pagelužės, Pakrovų, Palapiškių, Pamiškės, Pamiškės vs., Pazelvės, Pieštuvėnų, Pikelionių, Poliesio, Popsių, Pramiežių, Riešutinės, Rodomislės, Rūdiškių, Sabališkių, Seniavos, Skerdimų, Stakliškių, Stanuliškių, Sudvariškių, Sutruko, Šilelio, Tauriekų, Trakelių, Trečionių, Unkonių, Užuguosčio, Užukalnio, Vydžionių, Vilkininkų, Virkininkų, Vispos, Vyšniūnų, Želkūnų) kaimų. Didesni iš jų: Užuguostis (163 žmonės), Vyšniūnai (255 žmonės ), Pieštuvėnai (155 žmonės), Želkūnai (102 žmonės).

Seniūnijos administruojamoje teritorijoje veikia 1 gimnazija, 2 gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriai, 1 kultūros ir laisvalaikio centras, 2 bažnyčios, ambulatorija, vaistinė, 10 parduotuvių, 3 bibliotekos (Stakliškių, Užuguosčio ir Vyšniūnų), visose bibliotekose yra prieiga prie interneto.

Istorija

Stakliškėms laisvojo miesto teises Ketverių metų arba Reformų seimo laikotarpiu suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Valdovo 1792 m. sausio 16 d. pasirašytas sunykęs pergamentinis privilegijos originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Inv. Nr. R-452). Lygiavertis jam šaltinis – privilegijos įrašas Lietuvos Metrikoje, kuri dabar saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve (RVSAA) Maskvoje. Joje rašoma, kad Stakliškėms suteikiamas herbas: „Dievo Apvaizda virš griūvančio miesto“. Herbo spalvos aiškėja iš privilegijos piešinio, kuriame vaizduojami gelsvi pastatai, mėlyno dangaus su debesėliais fone geltona Dievo Apvaizdos akis, medeliai žalsvi (RVSAA. F. 389-Lietuvos Metrika. Kn. 556. L. 37v ). Tai vienas iš labiausiai neesminiais elementais perkrautų, o vietos architektūros prasme – nerealių simbolių. Galimas daiktas, kad griūvančio miesto siluetas nusižiūrėtas iš bažnyčios dailės, ypač jos rytietiškų motyvų. Simbolinė prasmė neaiški. Turbūt griūvantis miestas reiškė irstančią valstybę, kurią turi išgelbėti reformos, miestams suteikiamos teisės. Dievo Apvaizdos akis buvo Ketverių metų seimo idėjinis simbolis, kuris rodė, kad valstybės reformos vyksta su Dievo valia, jo pritarimu. 1792 m. viduryje, krašte nugalėjus reformų priešininkams Targovicos konfederatams, Stakliškių savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Jis pirmą kartą atkuriamas po 200 metų. Norint, kad herbas būtų šiek tiek heraldiškesnis ir realesnis, atsisakyta smulkių elementų, romantizmo (pastatai apkerpėję), šiek tiek pakeista architektūros statinių kompozicija. Naująjį Stakliškių herbo etaloną padarė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1997 m. lapkričio 13 d. (komisijos posėdžio protokolas Nr. 180).

Istoriniuose šaltiniuose Stakliškių vardas minimas nuo XIV a. 1375, 1377, 1403 m. apylinkes puolė kryžiuočiai. XV a. pabaigoje stovėjęs dvaras, 1513 m. minimas Stakliškių miestelis. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas dvarą ir miestelį padovanojo Barborai Radvilaitei. XVI–XVIII a. Stakliškės buvo seniūnijos centras. 1593 m. pastatyta bažnyčia (manoma, sudeginta Rusijos kariuomenės 1655 m. ). 1759 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas III leido rengti savaitinį turgų ir du prekymečius. XVIII a. antrojoje pusėje prie bažnyčios veikė pradžios mokykla. 1785–1793 m. miestelėnai bylinėjosi su seniūnu Juozapu Boufalu dėl neteisėtai padidintų prievolių ir mokesčių. Miestelėnų pasipriešinimui slopinti į Stakliškes buvo atsiųsta kariuomenė.

1776 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. Vėliau prie jos buvo pristatyta mūrinė dviaukštė Šv. Jono koplytėlė.

1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Stakliškėms Magdeburgo teises. 1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas.

XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla ir pirmasis Lietuvos kurortas. Prie Verknės, Guostės, Alšios upelių buvo 10 mineralinių šaltinių, turinčių gydomųjų savybių. 1857 m. kurortas sudegė, šaltiniai išseko.

XIX a. antrojoje pusėje miestelis išaugo: dirbo keliolika parduotuvių, smuklių, vyko turgūs, prekymečiai. 1890 m. buvo pastatyta alaus darykla, Stakliškių dvare veikė audimo fabrikas.

XX a. pirmojoje pusėje Stakliškėse buvo valsčiaus centras. Veikė alaus darykla, kepykla, pieninė, vilnų karšykla, paštas. Įkurtos lietuvių ir žydų pradžios mokyklos.

Okupacijos metais Stakliškės gerokai nukentėjo. Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta apie 500 gyventojų. Pokariu daug ištremta į Sibirą. Stakliškių apylinkėse vyko rezistentų kovos.

Sovietmečiu buvo pastatyta vidurinė mokykla, plečiama midaus gamykla.

1957 m. prie Stakliškių rastas XIII–XIV a. sidabrinių daiktų lobis. Manoma, kad papuošalai priklausė Lietuvos didikams ir buvo paslėpti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje.

Lankytinos vietos

Seniūnijos reljefas itin kalvotas ir miškingas, daug vandens telkinių. Seniūnija garsėja poilsiautojų lankomu Guostaus ežeru, kurio plotas 74 hektarai. Prie ežero įsikūrusi Z. Klizienės kaimo turizmo sodyba. Be šio ežero, seniūnijoje dar yra Lieliaus, Juodžio, Veršiuko, Gelužio, Pazelvės, Alšios, Krasaušiškių, Sutruko, Gelionių, Juodakėlės ežerai. Per seniūniją teka Verknės, Alšios upės ir Guostės, Obelties, Virkiaus upeliai.

Didelius seniūnijos plotus užima Būdų, Gojaus, Pazelvės, Degsnių, Kalnų, Maižyčių, Bendrės, Anglininkų, Baudėjų, Pušelės kalno miškai.

• Stogastulpis rezistentų ir Sibiro tremtinių kančioms atminti, pastatytas Stakliškių miestelyje, atkūrus nepriklausomybę;
• Lepelionių piliakalnis;
• Medžionių piliakalnis;
• Gelionių duobė;
• Stakliškių žydų senosios kapinės;
• Didysis Gojaus miško ąžuolas;
• Mitologinis Gaidžio akmuo Būdų kaime;
• Vokiečių kapinės Trakelių kaime;
• Čigonės kapas;
• Ustronės riedulynas;
• Gedanonių kalva.

Švietimas, kultūra

Seniūnijos administruojamoje teritorijoje veikia Stakliškių gimnazija, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras, Stakliškių gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrius ir Stakliškių gimnazijos Pieštuvėnų ikimokyklinio ugdymo skyrius.

Verslas

Seniausia Stakliškių įmonė – UAB „Lietuviškas midus“. Įmonė buvo įkurta 1889 m. ir tuo metu darė alų. Tai viena seniausių įmonių Lietuvoje, turinti gilias tradicijas, vienintelė, gaminanti alkoholinius gėrimus pagal autentišką lietuvišką midaus technologiją. Lietuvoje midus paplito viduramžiais.

XVII–XVIII a. pradėjus nykti drevinei bitininkystei midaus gamyba Lietuvoje sumažėjo. Šio unikalaus gėrimo gamyba atgaivinta 1959 m. Stakliškių gamykloje „Lietuviškas midus“ buvusio ilgamečio gamyklos direktoriaus Aleksandro Sinkevičiaus (1908–1989) iniciatyva.

Senojo lietuviško midaus receptūrų nėra išlikę, tačiau žinoma, kad ir seniau vandens ir midaus tirpalas buvo virinamas su vienokiais ar kitokiais prieskoniais (čiobreliais, imbieru, citrinų, cinamono žievelėmis, vyšniomis, žemuogėmis, gervuogėmis, liepžiedžiais, kadagių uogomis, gilėmis, apyniais), paskui tirpalas nukošiamas ir fermentuojamas alaus ir vyno mielėmis. Tokio gėrimo stiprumas būna 10–16 proc., o stipresni midaus gaminiai gaminami su etilo alkoholiu.

A. Sinkevičius pagal technologinius aprašymus, išlikusius istoriniuose šaltiniuose, atkūrė midaus receptus ir 1972 m. patentavo juos Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu „Lietuviškas midus“ gamina 5 midaus rūšis, kurių alkoholio koncentracija neviršija 16 proc., 12 rūšių midaus nektarų, kurių alkoholio koncentracija siekia 50 proc., ir 75 proc. stiprumo midaus balzamą „Žalgiris“. Be to, vartotojams pateikiami 8 pavadinimų alkoholiniai kokteiliai.

Lietuviškas midus susilaukė pelnyto įvertinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose: Zagrebe, Leipcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje. Įmonė gavo tarptautinį kokybės pažymėjimą. Per pastaruosius metus gamykloje 60–70 proc. atnaujinta įranga, įsigytos dvi naujos, atitinkančios tarptautinius standartus, pilstymo linijos.

UAB „Lietuviškas midus“ nuo 1994 m. yra Santarvės fondo rėmėja.

Plačiau www.midus.lt

Įžymūs žmonės

Stakliškių kraštas pelnytai gali didžiuotis garbiais savo kraštiečiais: gydytoju, išradėju Saliamonu Rabinovičiumi, medicinos dr. Ignu Klimu, teisininku, visuomenės veikėju, šaulių organizatoriumi Antanu Mikaila, geologu Vincu Mikaila, lakūnu karininku, Aviacijos mokyklos I laidos absolventu Karoliu Braziukaičiu, karininku, 1941 m. sukilimo dalyviu Aleksandru Braziukaičiu, inžinieriumi technologu, lietuviško midaus kūrėju, kovotoju už Lietuvos nepriklausomybę, politiniu kaliniu Aleksandru Sinkevičiumi, nusipelniusiu Lietuvos mokytoju Jonu Ardaravičiumi, geodezijos inžinieriumi, technikos daktaru Vytautu Tulevičiumi, medžio drožėju, mokytoju ekspertu Simonu Kacilausku ir kitais. Reikšmingų darbų nuveikė 1925–1954 m. Stakliškių bažnyčios klebonas kunigas Vladas Jezukevičius (1886–1956).

Seniūnaitijos

Seniūnijų ataskaitos ir planai