Prienų apylinkėse žmonės gyveno dar akmens amžiuje. Atsekti vietovės vardą galima tik iš likusių legendų. Pagal vieną iš jų, kunigaikštis Prienys šiose apylinkėse medžiojęs, susižavėjęs vietove ir čia pastatęs pilį, kurią pavadinęs savo vardu – Prienais. Kitas padavimas sako, kad į dabartinę Prienų vietovę senais laikais siųsdavę nusikaltėlius. Vienas iš jų buvęs Prienas. Jis prie mažo Mielupio upelio pasistatęs ir savo vardu pavadinęs sodybą. Trečiasis padavimas byloja, kad kai kairiajame Nemuno krante pradėjo kurtis gyventojai, upė dar neturėjo vardo – buvo vadinama ana upė, o gyventojai prie anos upės. Taip išsirutuliojęs vardas Prienai.
Tikslių žinių apie rajono teritorijoje senovėje gyvenusius žmones nėra, tačiau gausybė piliakalnių, pilkapių, senkapių ir įvairūs radiniai juose (įrankiai – akmeniniai kirvukai, plaktukai, senovinės monetos) byloja, kad čia jau buvo gyvenama labai seniai – net akmens amžiaus laikais. Yra netyrinėtų pilkapių, kurių laidojimus tektų greičiausiai priskirti jotvingiams. Mūsų krašte jie gyveno dar XIII a. Didžiulės girios ir Nemunas, Prienų vietovėje sudarydamas keliolikos kilometrų vaizdingas kilpas, su savo įspūdingais medžiais apaugusiais šlaitais, didžiulėmis daubomis ir slėniu traukė žmones. Pradėjus kirsti girios pakraščius, buvo įkurtos Prienų ir Balbieriškio gyvenvietės. Kiti abipus Nemuno besitęsiantys miškų plotai priklausė Birštono seniūnijai.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienų vardas paminėtas 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Prienus dovanojo savo favoritui totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Aleksandrui mirus, Glinskis padėjo įkopti į sostą Žygimantui ir už paramą pareikalavo didelio atlyginimo. Jo negavęs, mėgino sukelti prieš Žygimantą slaviškas Lietuvos žemes ir pats užimti sostą arba bent įsiviešpatauti rytinėse Lietuvos žemėse, bet pralaimėjęs mūšį pabėgo į Maskvą, o Lietuvos valdžia visus jo turtus konfiskavo.
1590 m. ir 1604 m. aktuose kaip Prienų valdytojas minimas Jonas Golubickis. Iš 1578 m. Birštono dvaro inventoriaus žinoma, kad apie Prienus buvę Važatkiemio, Ašmintos, Bačkininkų, Giniūnų, Pagaršvio, Liepaloto kaimai.
1559 m. po karališkųjų girių revizijos minimi Prienai ir per juos einantis kelias į Kauną vadinamas Kristoforo traktu. XVI a. pr. Prienai buvo miestelis prie dvaro, kuris priklausė valstybės iždui. Rašytiniuose šaltiniuose miesteliu pavadintas 1579 m., tačiau miesto gimimo data reikėtų laikyti 1580 liepos 1 dieną, kai Prienams buvo suteikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija, teisiniu požiūriu išskyrusi juos iš kitų paprastų gyvenviečių. Privilegija skelbė, jog leidžiama Birštono tijūnystėje esančiame „Prienų miestelyje rengti kiekvieną savaitę pirmadieniais turgų ir visokią prekybą atlikti“.
1609 m. miestą valdė samdytos kariuomenės kapitonas Gasparas Horvatas. Manoma, kad jis apsigyveno Prienuose ir 1609 m. pastatydino bažnyčią (spėjama, kad 1655 m. rusų kariuomenė ją sudegino ir buvo atstatinėta kelis kartus). Paskutinė statyta 1750 m., praplatinta 1875 m.). Karalius Zigmantas Vaza bažnyčiai užrašė Bagrėno dvarą su 33 valakiniais ūkiais. Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina leido perkelti parapijos centrą iš Birštono į Prienus su sąlyga, kad bus atstatyta begriūvanti Birštono bažnyčia ir joje įkurta Prienų parapijos filija. Be to, iškėlė reikalavimus klebonui – jis turi tobulai mokėti lietuviškai, išlaikyti gerai apmokytą bakalaurą jaunuomenei mokyti ir auklėti bei jaunuolį, kuris pratins gražiai giedoti. Šis raštas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo saugomas Prienų bažnyčioje. Tais pačiais 1609 m. iš Birštono į Prienus perkeltas ir seniūnijos centras. Taigi nuo tų metų Prienai tapo ir Užnemunės kolonizacijos centru.
Spėjama, kad po Horvato seniūniją valdė Pacas, nes 1640 m. davė Prienų bažnyčiai užrašą.
1643 m. karalius Vladislovas Prienus užrašė savo broliui Kazimierui, o šiam įstojus Romoje į vienuolių Jėzuitų ordiną, juos atidavė karalaičio kelionės draugui ir palydovui Gotardui Vilhelmui Butleriui, su kuriuo kardinolo Rišelje apkaltinti šnipinėjimu 1638–1640 m. kalėjo Prancūzijoje Sisterono pilyje.
Seniūnu tapus Gotardui Vilhelmui Butleriui, Prienai ypač suklestėjo: pastatyta pašto stotis, ištiesti mediniai šaligatviai. Butleriai Prienuose pasistatydino dvarą. Be to, pagerbdamas savo kelionės draugą ir geradarį karalaitį Kazimierą, nusižūrėjęs į Sisterono pilį, Butleris Prienuose (prie Revuonos upelio kranto) pastatė labai panašią pilį. Pilis buvo sugriauta švedų Šiaurės karo metu apie 1701 m. (taip pat labai nukentėjo ir visas Prienų miestas). Butleriai jos neatstatinėjo, o persikėlė į Kvietiškio dvarą Pašešupyje, iš kurio vėliau išaugo Marijampolė. Sūduvos dalis – tarp Prienų, Kauno ir dabartinės Marijampolės XVII a. pr. buvo viena Prienų parapija, kuriai priklausė apie 20 kaimų ir palivarkų. Kolonizacija spartėjo – 1664 m. Prienų parapijoje priskaičiuojama jau 40 kaimų.
Gotardas Vilhelmas Butleris ir jo sūnūs Prienus valdė beveik pusantro šimtmečio. Prienų seniūnų Butlerių dėka buvo kolonizuotos tuščios seniūnijos girios, įkurti nauji kaimai ir dvarai. 1773 m. ši jų giminės šaka išmirė.
1773–75 m. Seimas Prienų seniūniją pavedė kunigaikščiui Kazimierui Sapiegai. Jam valdant Prienai gavo didžiąsias Magdeburgo teises ir herbą su Šv. Jurgio atvaizdu. Jas patvirtino karalius Stanislovas Augustas 1791 m. lapkričio 9 d., Prienams tapus pavieto centru.
Vilnius,1988, P.105-139; Lietuviškoji heraldika// Statyba ir architektūra, 1988, Nr. 7, P. 21.
Herbo aprašymas. Mėlyname lanke vaizduojamas šv. Jurgis ant bėro žirgo su sidabriniais šarvais ir purpuriniu apsiaustu; žirgo kamanos ir kita apranga – sidabriniai. Šventasis juoda ietimi smeigia po žirgo kojomis žalią drakoną, kuriam iš nasrų veržiasi raudona ugnis.
Šią Lietuvos heraldikos komisijos pažymą parengė komisijos pirmininkas Edmundas Rimša.
Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis XVII a. gale, kai buvo įsteigtos popieriaus dirbtuvės (apie 1,5 km į rytus Drubengio upelio žiotyse). Trūksta žinių, kada jos atsirado. Marijampolės vienuolyno kronikininkas Mykolas Pieteris mini, kad jas ir Butlerių pilį sugriovusi švedų Karolio XII kariuomenė 1701 m. XVIII a. gale jos, matyt, buvę atstatytos, nes apie 1823 metus dar eksportavo aukštos kokybės popierių į Maskvą, Peterburgą,Varšuvą. Jų steigėjas vokiečių meistras Tierbachas. Popieriaus fabrikas klestėjo iki baudžiavos panaikinimo, vėliau neatlaikė kitų Lietuvos popieriaus gamintojų konkurencijos (vienas skyrius dar gamino vyniojamąjį popierių, o kituose pastatuose veikė malūnas, vilnų karšykla, degtukų dirbtuvė, tačiau jie nebuvo pelningi).
1782 m. daugiau kaip pusę Prienų miesto gyventojų sudarė žydai. Tuo metu buvo turgaus ir bravoro aikštės bei septynios gatvės: Dvaro, Žalioji, Kauno, Bažnyčios, Birštono, Balbieriškio ir Naujoji.
1794 m. padalijus Kauno apskritį, buvo įkurta Prienų apskritis. Prienai, kaip stambus administracinis centras, ėmė sparčiai augti, tapo bajorijos seimelių vieta. Nuo 1762 m. mieste veikė pagrindinė mokykla su 40 mokinių, kuriuos mokė mokytojas Aloyzas Rimša.
Šis Prienų suklestėjimas buvo trumpalaikis. 1795 m. Rusijai ir Prūsijai pasidalijus Lietuvos ir Lenkijos valstybę, buvo padalyta ir Prienų apskritis. Užnemunė atiteko Prūsijai, kur galiojo Napoleono kodeksas, 1806 m. Užnemunėje panaikinęs baudžiavą. Todėl Užnemunė vystėsi gerokai sparčiau, nei likusi Lietuvos dalis. Prienai buvo prijungti prie Naujosios Rytų Prūsijos. Prienuose tuo metu veikė apygardos teismas, pasienio pašto stotis, muitinė. Prūsijos pasienyje veikė dvi muitinės: rusiškoji – Kaune ir prūsiškoji – Prienuose. Čia vyko arklių prekyba.
1807 m. Napoleonas, nugalėjęs Prūsiją, Prienų seniūniją pavedė valdyti savo kamergeriui Aleksandrui Sapiegai. Šias žemes Sapiegos išlaikė iki 1857 m., kol rusai jas nusavino.
1861 m. reforma neišsprendė valstiečių žemės klausimo. „Tvarkai išsaugoti‘‘ caro valdžia gubernijoje įvedė kariuomenės dalinius, kurių dalis stovėjo Prienuose. Susiformavo V. Kaminsko sukilėlių būrys, kuris du kartus susirėmė su caro kariuomene. 1863 m. sukilimo pralaimėjimas pristabdė Prienų plėtotę.
1866 m. Prienų žemes valdė grafas Bergas. Prienuose stovėjo juodųjų husarų pulkas.
Spaudos draudimas, uždarytos mokyklos sukėlė nacionalinį pasipriešinimą. Pradėjus Prūsijoje spausdinti lietuviškus laikraščius ir knygas, knygnešystė plito ir Prienuose. Žymiausia ir veikliausia knygnešė čia buvo Marija Skaudžiūtė- Berankutė, taip pat Simonas Juocevičius, Motiejus Brundza, Petras Krušnauskas.
1903 m. Prienuose mokytojo, knygnešio Petro Krušnausko inciatyva buvo įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija. 1905 m. P. Krušnauskas kartu su gydytoju Juozu Brundza dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje. Prienai buvo vienas iš revoliucinio judėjimo židinių Lietuvoje. 1905 m. gegužės–spalio mėn. čia vyko streikai, kurių metu susiremta su caro kariuomene, suimti vadai.
Nors sukilimai ir buvo nuslopinti, šiek tiek pagerėjo ekonominis gyvenimas: pakilo darbo užmokestis, pradėta dalyti dvaro žemė žmonėms, kurie statydinosi namus Dvariuko kalnuose, Prienų centre žemė paversta daržais.
Prienų miesto gyvenimui didelį smūgį sudavė Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerinės Vokietijos okupacija. 1915 m. rugpjūčio 15 d. Prienus užėmė vokiečiai. Rugpjūčio 19 d. vidurdienį buvo susprogdintas tiltas per Nemuną. Okupantų valdžia negailestingai viešpatavo. Gyventojams buvo paskirta po 160 g. grūdų ir 500 g. bulvių kiekvienam žmogui. Vienas po kito buvo skelbiami įsakymai – draudimai (dėl gyvulių šėrimo ir skerdimo, draudimas kepti saldžius pyragus, gaminti bet kokios rūšies muilą, vartoti druską, degtukus, sachariną, tabaką, degtinę ir t. t.), o juos pažeidusieji žiauriai baudžiami. Gyventojai buvo apdėti įvairiais mokesčiais. Siautėjo badas, užkrečiamos ligos, plėšikų gaujos, neveikė mokyklos.
1918-uosius prieniškiai sutiko deleguodami į Valstybės Tarybą savo žmones – kraštui joje atstovavo Jiezno valsčiaus sūnus JUOZAS PURICKIS, vėliau buvęs švietimo ministru, tapęs diplomatu. Prienai atsiliepė į pirmųjų prezidentų A. Smetonos ir A. Voldemaro raginimus kurti vietos savivaldą ir tvarkytis savarankiškai.
1918 m. sausio 10 dieną Prienų krašte buvo sudarytas valsčiaus komitetas, vadovaujamas POVILO ŠIUGŽDINIO. Vėliau jis buvo Prienų valsčiaus viršaičiu. Tais pačiais metais buvo įkurta Prienų komendantūra, vadovaujama karininko Ciprisevičiaus, vėliau Žilinsko, ltn. Radzvicko, mjr. Tumo ir kitų. 1918-ųjų antrojoje pusėje Prienus ėmė tvarkyti pirmasis burmistras JURGIS BRUNDZA. Pradėjo kurtis šaulių organizacijos. Prienų krašte šaulių veiklą ėmė organizuoti įžymus keliautojas Matas Šalčius.
1920 metais Prienų miestelis pradėjo keistis: jis tapo valsčiaus centru, turėjo miesto ir valsčiaus savivaldybes, paštą, per kurį nuo 1921 metų buvo gabenamos siuntos iš Kauno į Marijampolę. Buvo policijos nuovada, teismas, notariatas, urėdija bei trys girininkijos. Veikė kanauninko F. Martišiaus įsteigta privati „Žiburio“ gimnazija, pradžios mokykla, knygynas. Gimnazijos direktoriaus iniciatyva vasaromis buvo organizuojami sodininkystės ir bitininkystės kursai (juos baigė 270 asmenų), veikė parapijos ir šaulių chorai.
1922 metais prasidėjo miestelio augimas: buvo suprojektuoti 125 sklypai naujų namų statybai. Mieste tuo metu buvo 3260 gyventojų. 1932 metais vykusiame Lietuvos burmistrų suvažiavime Prienų burmistras dr. Aleksandras Naglius konstatavo, kad „Prienuose nėra pramonės rajono, istorinių ir architektūrinių pastatų, sporto aikščių, turgaus halės, viešo tualeto, vaikų prieglaudos. Mokyklos namas labai blogas, pirtis labai bloga“. 1918–1925 m. mieste pastatyti tik 7 pastatai, iš jų – vienas mūrinis.
Nuo 1933-ųjų Prienuose – ryškūs pokyčiai. Ypač daug dėmesio tam skyrė naujas burmistras JULIUS GREIMAS. Buvo nutarta, kad turgūs vyks penktadieniais, per metus Prienai surengs 11 prekymečių, numatyta akmenimis išgrįsti gyvulių turgavietę. 1933 m. gatvėms išgrįsti buvo paskirta 4000 litų, sutvarkyta Naujamiesčio gatvė.
1937 metais lapkričio 14 d. prie kareivinių atidengtas paminklas LDK KĘSTUČIUI.
1937 m. mieste buvo 365 namai (19 mūrinių, 14 dviejų aukštų). Juose gyveno 4200 gyventojų. 1939 m. veikė net 121 parduotuvė, iš kurių 10 priklausė lietuviams, buvo ir viena degtinės parduotuvė. Mieste veikė 5 malūnai: Žiobos (Tartoke), Abelzono (Siaurojoje) ir seniausias iš malūnų (statytas dar baudžiavos laikais) Bagranskio malūnas Kranto gatvėje. Prie Drubengio upelio, buvusių popieriaus dirbtuvių vietoje, veikė Lagenpušienės malūnas, o Revuonos gatvėje – Šalčiaus. Buvo 4 lentpjūvės, terpentino gamykla, baldų dirbtuvė, žemės ūkio padargų dirbtuvėlė, veikė kelios vilnų karšyklos, duonos kepyklos, mėsinės, net 14 smuklių ir arbatinių bei daug kitų smulkių amatininkų įmonėlių.
1929–1930 m. inžinieriaus ir mokytojo Cezaro Pšemeneckio rūpesčiu Prienuose buvo pastatyta elektros pastotė ir atvesta iš Kauno elektra.
1918–1926 metai – tai politinės raidos ir tam tikros įtampos laikmetis, kaip ir 1990–1998 m., kai esminiu bruožu tapo finansinė krizė, ekonominiai sunkumai. Po 1926 metų – stabilesnės raidos laikotarpis.
1940-ieji – tai pradžia tragiškų įvykių, kurie vis augo, plėtėsi 1945–1953 m., lėtėjo 1953-1965 m., 1965–1987 metais.
Reikšmingiausia pramonės įmonė mieste buvo alaus bravoras. Apie 1920 metus fabriką iš Goldbergų įpėdinių galutinai perėmė B. Šakovas. Šakovas fabriką pakeitė iš pagrindų – pastatė tris didžiulius mūrinius pastatus, sutvarkė mašinas ir įrengimus. Bravoras turėjo 2 garo mašinas, savo elektros stotį, modernią ledainę (12 m aukščio mūras), elevatorius ir kt.
Nors B. Šakovo bravoras buvo vienas iš geriausių alaus bravorų Lietuvoje, tačiau ankstesnės firmos pavadinimo negalėjo pakeisti iki 1937 m., kol neišmokėjo buvusio savininko skolų valstybei. Anot amžininkų, ši įmonė gaminusi geriausią alų Lietuvoje, o Prienų bravore pagamintą „Imperial“ ir „Pale Ale“ rūšių alų gėrę Europos ambasadose. B. Šakovo fabrikas tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis veikė iki 1944 m. Šakovų šeimos ir bravoro likimas – tragiškas. Šakovus, suimtus vokiečių, paskutinį kartą prieniškiai matė 1941 m. Juos bandė gelbėti daktaras J. Brundza (slėpė savo namuose) ir kiti įtakingi asmenys, tačiau jiems nepavyko.
1944 m. liepos 29 d. pavakare žemai praskrido 8 vokiečių lėktuvai. Prieniškiai kalbėję, jog tuo metu pro bravorą sunkvežimis vežė aviacijos bombas (gal į Alytaus eskadrilės „Normandija–Nemunas“ bazę). Lėktuvai grįždami ėmė bomborduoti Prienus. Sugriovė dalį bravoro pastatų: salyklinę, motorinę, mineralinio vandens pilstymo cechą. Bravoras liepsnojo visą naktį. Rytą kieme rado Janušausko, Kundroto, Rimkevičiaus, Anusevičiūtės lavonus, apdegusius žmones nešė iš salyklinės rūsio. Rūsiuose stovėjo didžiuliai katilai užraugto alaus. Po dviejų dienų šią miesto teritoriją vokiečiai atakavo dar galingesnėmis bombomis, susprogdino tiltą ir alaus daryklą. Tiltas buvo atstatytas jau 1947 m., gamyklos griuvėsiai išardyti.
1941 birželio 14 d. neliko laisvės, neliko nepriklausomybės: mieste buvo suimta ir išvežta keliasdešimt šeimų buvusių valstybės vietos valdžios tarnautojų ir mokytojų. Miestą ir apskritį krėtė nacionalizavimai, trėmimai, žydų naikinimas, miesto sprogdinimai.
1945–46 m. Prienuose ir valsčiuje nužudyti 39 lietuviai, 1946 metais pirmą kartą numesti aikštėje laisvės kovotojų kūnai. 1948 m. gegužės 22–23 dienomis, per operaciją „Vesna“, iš Prienų apskrities į Buriatiją, Mongoliją, Krasnojarską išvežta 1019 žmonių, 1949 m. – į Irkutsko sritį ištremti dar 675 asmenys.
1946 m. Prienai įgijo apskrities centro statusą, nuo 1950-ųjų tapo rajono centru. Miestas neteko savo istorizmo, praeičiai būdingų bruožų. Juos naikino tarybinė valdžia ir stichijos. 1954 m. buvo nugriautas Kęstučio paminklas (pastatytas 1937 m.), išvežta dauguma antkapinių paminklų iš senųjų žydų kapinių, o Basanavičiaus gatvėje buvusių evangelikų liuteronų kapinių vietoje pastatytas tipinis triaukštis vidurinės mokyklos pastatas. Per tais pačiais metais Prienų centrą nusiaubusį gaisrą išdegė Vytauto, Brundzos gatvėse ir bažnyčios (vakarų pusėje) stovėję mediniai namai. Pagal paskubomis parengtą planą aikštės šiaurės pusėje buvo pastatyti vieno ir dviejų aukštų tipiniai pastatai: parduotuvė, paštas, gyvenamieji namai.
1959 m. Prienuose surašyta 5423 gyventojai, 1967 m. buvo 47 gatvės – 29 km ilgio 45700 kvadratinių metrų ploto. Statybos plėtėsi ne tik pakraščiuose bet ir istorinėje dalyje. Kultūros paveldo tyrinėtojų nuomone, dauguma statybos projektų buvo sudaryti nesigilinant į miesto architektūros savitumą, todėl užprogramavo nuoseklų istorinių Prienų naikinimą.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje miesto aikštės rytinėje dalyje buvo pastatytas dviaukštis vykdomasis komitetas, kuris pažeidė centro struktūrą (kvadratinį aikštės planą). Vytauto, Basanavičiaus ir Brundzos gatvių teritorijoje iškilę daugiabučiai su parduotuve bei tipinis vaikų darželis užėmė liuteronų evangelikų bažnyčios vietą, pridengė vertingą baroko architektūros paminklą – Romos katalikų bažnyčią. Pastatyta Autotransporto įmonė, Sviesto gamykla, Komunalinių įmonių kombinatas, Tarpkolūkinė kaimo statybos organizacija, Melioracijos statybos montavimo valdyba ir kt. įmonės. Aštuntajame dešimtmetyje miestas plėtėsi karinio miestelio link, centre pradėta statyti III vidurinė mokykla, už tilto – baldų parduotuvė, Lietuvos žemės ūkio techninis susivienijimas.
Centre pagal tipinį projektą iškilusi dviaukštė universalinė parduotuvė, pagal individualius projektus pastatyti kultūros centras, bankas jau darėsi naują erdvę į vakarus, visiškai nustumdami medinį centro senamiestį. Devintajame dešimtmetyje pagal individualius projektus pastatyti vaistinė, partijos ir miesto vykdomojo komitetų bei naujosios taupomosios kasos pastatai jau nepajėgė atstatyti istorinės miesto dalies kompozicijos įvaizdžio.
1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pirmiausia buvo pasirūpinta sovietmečiu sunaikintais istorijos reliktais: ant Nemuno kranto, priešais tiltą per upę, atstatytas bronzinis Kęstučio paminklas, pažymėta buvusi „Žiburio“ gimnazijos vieta, išaiškintos laisvės kovų atminimo vietos, kovotojų atminimui pastatyti paminklai miesto aikštėje, prie „Žiburio“ gimnazijos, Prienų šilo pakraštyje.
(Parengta pagal dr. doc. Algirdo Jakubčionio pranešimą, skaitytą mokslinėje praktinėje konferencijoje, skirtoje Prienų vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejui, ir Algimanto Miškinio monografiją „Užnemunės miestai ir miesteliai“, senųjų prieniškių M.Vitkauskaitės, J.Vyšniausko, J.Šadzevičiaus ir kt. prisiminimus)
Istoriniai duomenys. 1791 m. lapkričio 9 d. valdovas Stanislovas Augustas pasirašė dvi pirmąsias reformų laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvųjų miestų privilegijas. Antroji iš jų buvo duota Prienams, kurie prieš 7 dienas Seimo nutarimu buvo paskirti naujai įkurto Prienų pavieto ir seimelių centru. Kartu su savivalda jiems buvo suteiktas herbas ir antspaudas. Privilegijoje rašoma: „O kad minėtas Prienų miestas būtų pagerbtas atskiru herbu, kurį galėtų naudoti visokiuose tarnybiniuose reikaluose, suteikiame jam herbui tokį šventojo Jurgio atvaizdą, kaip čia yra matyt; pavaizduotas, su įrašu aplinkui: Jo Karališkosios Didenybės ir Respublikos laisvojo Prienų miesto antspaudas”. Iš privilegijoje nupiešto herbo aiškėja, kad skydo laukas turi būti mėlynas, žirgas rudas (bėras), šventojo šarvai – pilkšvi (sidabriniai), apsiaustas purpurinis. Jis rankose laiko juodą ietį, kuria smeigia po žirgo kojomis šliaužiantį rudai juodą drakoną (Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas Maskvoje. F. 389 (Lietuvos Metrika). Ap. I. Kn. 556. L. 4V).
Senaisiais laikais kiekvienas simbolis turėjo tam tikrą idėją, kuri dažnai buvo siejama su to meto politikos ir ideologijos aktualijomis. Keičiantis laikui, žmonių galvosenai ir gyvenimo nuostatoms, keitėsi ir simbolio prasmė. Tad senieji herbai dažnai turi daugybę aiškinimų, kurie atsirado skirtingais laikotarpiais. Nustatyti jų kilmę labai sunku, nes nėra šaltinių. Toks ir Prienų atvejis.
Šv. Jurgio gyvenimas yra apipintas daugybe legendų ir prasimanymų, kurių dalis buvo pasiskolinta iš Rytų kultūros. Pagal vieną versiją, iš Sirijos kilęs Romos karys Jurgis (Georgios) net 7 metus buvo žiauriai kankinamas už krikščioniškųjų tiesų išpažinimą. Per tą laiką jis kelis kartus buvo nužudytas, bet kaskart pasirodydavo Kristus su angelais ir jį prikeldavo iš numirusiųjų. 303 m. miręs kankinio mirtimi. Bet labiausiai tarp Rytų ir Vakarų krikščionių paplito pasakojimas apie riterį Jurgį, kuris išgelbėjo iš slibino karalaitę. Mat vieno pagoniško krašto žmones kankino iš ežero išlendanti pabaisa, slibinas, kuris savo tvaiku nuodijo orą ir platino marą. Gelbėdamiesi nuo jo gyventojai ėmė jam duoti burtais parinktus vaikus. Kartą pagal burtus slibino auka tapo vienturtė karaliaus duktė. Jai prie ežero belaukiant išlendančio slibino, pro šalį jojo riteris Jurgis. Sužinojęs mergaitės liūdesio priežastį, jis palaukė kol iš vandens išlindo pabaisa ir ją lengvai sužeidė ietimi. Slibinas stebuklingai nurimęs ir buvęs nuvestas į miestą. Tada riteris Jurgis sėdęs ant savo balto žirgo ir mirtinai nudūręs pabaisą. Gyventojai pagonys, nustebinti krikščionio riterio drąsos ir jėgos, su karaliumi tuoj apsikrikštijo, o Jurgiui prigijo slibino nugalėtojo vardas. Palaipsniui šv. Jurgis virto gėrio kovos su blogiu simboliu, tapo daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, globėjas.
Šv. Jurgis Lietuvos miestų antspauduose ir herbuose atsirado XVII a. Jo atvaizdą 1625 m. Zigmantas Vaza suteikė pasienio miestui Starodubui, 1635 m. Vladislovas Vaza – Žemaitijos vyskupystės sostinei Varniams. Prienai, Marijampolė ir Uhoras pasipuošė šv. Jurgio paveikslu ketverių metų Seimo laikotarpiu. Lietuvoje šis simbolis visada turėjo politinį ideologinį atspalvį. Jei XVII a. šv. Jurgis kaip krašto, miesto globėjas turėjo ginti gyventojus nuo dviejų blogių – Maskvos kunigaikštystės puolimų ir protestantizmo, tai XVIII a. – tuo blogiu tapo kaimyninių valstybių agresyvumas. Prienų šv. Jurgis turėjo pažaboti Prūsijos agresyvius kėslus, deja, nesėkmingai.
Po Targovicos konfederatų pergalės Prienų savivaldos veikla buvo pristabdyta. Bet 1792 m. liepos mėn. prasidėjo miesto byla su Prienų seniūnu Kazimieru Sapiega dėl miestiečių teisių ir prievolių. Jos baigtis neaiški. Vėliau miestas ėjo iš ranką į rankas. Jau 1794 m. Užnemunėje šeimininkavo prūsų kariuomenė. Po trečiojo Lenkijos Lietuvos valstybės padalinimo Prienai 1795–1807 m. pateko Prūsijos valdžion. Tada savivalda jau nebeveikė, buvo atgaivinta vėliau. Užnemunė priklausė Prancūzijos vasalui – Varšuvos Kunigaikštystei, o nuo 1815 m. – Rusijos Imperijos autonominei Lenkijos Karalystei. Prienai Lietuvai sugrįžo tik po pirmojo pasaulinio karo.
Iš to permainingo laikotarpio žinomas dar vienas herbinis antspaudas, 1867 m., kai Lenkijos Karalystės vidaus reikalų valdančioji komisija pareikalavo duomenų apie miestų herbus ir antspaudus, Prienų burmistras nusiuntė jai 1791 m. privilegijos nuorašo nuorašą bei du antspaudų pavyzdžius, vieną ant popieriaus įspaustą į rudą laką, kitą atspaustą juodu suodžių tušu (negatyvinis). Jis raporte pažymėjo, kad tie antspaudai atspausti senu spaudu, kurį anksčiau magistratas naudojo. Vidaus reikalų valdančioji komisija gautą medžiagą persiuntė į Peterburgą Heraldijos departamentui, kurio fonde saugoma iki šiol (Rusijos valstybinis istorijos archyvas Sankt Peterburge (RVIA). F, 1343, Ap. 15. B. 336. L, 89-94). Analogiško pobūdžio duomenų, kurie žuvo karo metu, M. Gumowskis buvo suradęs Vyriausiame senųjų aktų archyve Varšuvoje (Čartoriskių biblioteka Krokuvoje. Rankr, MNK 1489; Prienai). Šiame antspaude taip pat vaizduojamas šv. Jurgis, smeigiąs ietimi po žirgo kojomis šliaužiantį drakoną. Tik čia šventasis įkomponuotas ovaliame statmenomis linijomis subrūkšniuotame skyde, kuris uždėtas ant mantijos su kunigaikštiška karūna viršuje. Antspaudas ovalus, 54×48 mm dydžio. Aplink Prienų herbą įrašyta lenkiška legenda: „ PIECZĘC – MAGISTRATV – MIASTA – PREN – 1795 (Prienų miesto magistrato antspaudas 1795). Sprendžiant iš legendoje įrašytos datos, antspaudo spaudas buvo pagamintas 1795 m., kai Užnemunė buvo užimta Prūsijos kariuomenės.
Vėliau, kai Rusijos Heraldijos departamento Herbų skyriui pradėjo vadovauti baronas B. Kone, 1876 m. rugsėjo 9 d. buvo parengtas naujas herbo projektas. Raudoname skyde buvo pavaizduotas auksinis drakonas, kurio nasrai perverti sidabrine ietimi. Laisvojoje skydo dalyje, dešiniajame viršutiniame kampe, turėjo būti įdėtas Suvalkų gubernijos herbas. Skydo šonai papuošti dviem apačioje kaspinu surištomis auksinėmis javų varpomis, o jo viršus – trijų bokštų mūro karūna (RVIA. F. i343. Ap. 15. B, 336, L. 15). Šis projektas liko neįgyvendintas. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Prienai, atrodo, herbo neturėjo, bent nepavyko surasti jokių jo buvimo faktų.
Prienų miesto herbas atkuriamas pirmą kartą po 200 metų. Jo etaloną pagal istorijos duomenis, pakoregavus drakono ir kitų smulkmenų spalvas, parengė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1996 m. kovo 7 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 151).
Lit.: O J.Herkarz litewski. Herty miasi f i Lnwa i Rui WHno, 1912, T. i, zcsz. L S. 47; Gumowski M. fferby mimi tiiemtich // Ateneum mitafekie, 1935, Rocz. 10, S. 272; Rimša E. 1791-1792m. Lietuvos miestų privilegijos, kaip heraldikos šalimis// Lietuvos miestų istorijos šaltiniai // Sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša.