
Istorija
Balbieriškis istorinio herbo niekada neturėjo. Carinės Rusijos valdymo laikais Užnemunės miestai 1847 m. pateikė siūlymus, kokius herbus jie norėtų turėti. Balbieriškis pareiškė norą savo herbe matyti šv. Vincentą, bet herbas niekada nebuvo patvirtintas. Vardo atsiradimo legenda tapo siužetu Balbieriškio herbui, kurį sukūrė kaunietis dailininkas Rolandas Rimkūnas, o Prezidentas Valdas Adamkus patvirtino 2001 m. kovo 1 d. dekretu Nr. 1224.
Sidabriniam fone vaizduojamas raudonas burlaivis virš juodų aštrių akmenų (Nemuno rėvų-barbierų). Burlaivis simbolizuoja tai, kad miestelis įsikūręs prie Nemuno, kuriuo nuo seno buvo plukdomi sieliai, plaukiojo laivai. Balbieriškis savo geografine padėtimi buvo svarbus prekybos, laivininkystės, dabar vandens turizmo centras. Laivas yra kelionės ir pervažiavimo alegorija, žmogaus gyvenimo tėkmės, gyvenimo kelionės simbolis. Laivas su burėmis reiškia saugumą gyvenimo audrose, kaip Nojaus laivas – išsigelbėjimą. Akmuo daugumos pasaulio kultūrų simbolikoje užima svarbią vietą. Dėl kietumo ir nekintamumo akmenys dažnai tapatinami su amžina Dievo galia – akmuo suprantamas kaip koncentruotos jėgos išraiška. Raudona spalva simbolizuoja drąsą, narsą, meilę.
Prie didžiųjų Nemuno kilpų įsikūrusiam Balbieriškiui jau daugiau kaip 500 metų. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras 1502 m. balandžio 25 d. gydytojui vokiečiui Hanusui Sudormanui padovanojo žemę prie Ringio, Peršėkės ir Nemuno upių. Karališkasis gydytojas (anuomet priklausęs barzdaskučių – balbierių gildijai) Nemuno ir Peršėkės santakoje įkūrė miško verslovę, sielių perrišimo stotį, pastatė dvarelį, bažnyčią. Miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė pradžioje vadinta Hanusiške, vėliau – Balbieriškiu. Teigiama, kad miesteliui vardą galėjo nulemti ir akmenuota Barbės rėva Nemune ties staigiu posūkiu kaip balbierius nuskusdavusi plukdomus sielius. Iki XX a. vidurio sielininkai keikdavo miestelio įkūrėją balbierių ir upės akmenis, išardydavusius plukdomų sielių troptus. Balbieriškis (Barbieriškis) asocijuojasi su žodžiu „barbaras“. Nuo senų laikų keiksmažodžiu lydėtas Balbieriškis taip ir neatsikrato menkaverčio šio žodžio atspalvio.
Birštono giriose prie Nemuno ir Peršėkės 1502 metais pradėta kurti miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė sparčiai plėtėsi ir apie 1520 metus jau turėjo medinę bažnyčią, parapijos teises, galėjo organizuoti turgus ir turėti herbą. Užnemunės žemėlapyje, kurį 1613 m. sudarė Tomas Makovskis ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, pažymėta 11 miestų ar miestelių, tarp kurių yra ir Balbieriškis. Naujosios Prūsijos žemėlapyje, sudarytame 1808 m., Balbieriškis žymimas kaip prekybos ir amatų centras, esantis abipus Kauno–Alytaus kelio. Miestelyje 1851 m. buvo 1904 gyventojai (1108 žydai, 738 lietuviai ir 58 vokiečiai), 1880 m. – 2422 gyventojai.
XVI amžiaus pradžioje prie Nemuno, Balbieriškio girioje, iškilo nedidelis Hanuso Sudarmano dvarelis. Apie 1520 metus Balbieriškyje jau buvo pastatyta pirmoji karališkosios fundacijos Šv. Petro katalikų bažnyčia. Jos pirmasis klebonas buvo kun. Martynas Abramavičius. Kuriantis parapijai, bažnyčiai buvo padovanoti 2 valakai 9 margai ir 27 precentai geros žemės. Nelengva buvo pirmosios bažnyčios kūrimosi pradžia. Valdas čia turėjęs kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis (iš provoslavo pats tapęs kalvinu) XVII amžiaus pradžioje perdavė bažnyčią evangelikams reformatoriams, nuo „senatvės“ sugriuvo po šimtmečio. 1614 metais Holovčinskio pastatyta antroji bažnytėlė toliau buvo palikta evangelikams reformatoriams. Kilo ginčai su katalikais. Vadovaujami Merkinės klebono Petro Rasmusavičiaus, katalikai po 20 metų jėga atsiėmė Balbieriškio bažnyčią, kleboniją, o po 12 metų užtrukusių teismų tapo tikraisiais jos šeimininkais. 1655 metais rugpjūčio 11 dieną, karo su Maskva metu, Balbieriškį pasiekė rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė. Buvo sudegintas dvaras, bažnyčia, miestelis, aplinkiniai kaimai. Išliko tik tie žmonės, kurie pasislėpė miškuose. Laimė, tai truko neilgai ir po 19 metų kunigaikštis Jonas Karolis Čartoriskis ir jo žmona Magdelena Kanopacka paskyrė lėšų naujos, trečiosios, Balbieriškio bažnyčios statybai. Po ketverių metų, apie 1678 metus, trečioji bažnyčia buvo pastatyta. Kiek vėliau joje buvo įrengti 5 brandžiojo baroko stiliaus altoriai, papuošti ornamentiniais drožiniais ir šventųjų skulptūromis. 1802 m. barokinį bažnyčios interjero ansamblį papildė didingi vargonai su tuo metu Balbieriškį valdžiusių Stanislovo ir Liudvikos Tiškevičių herbais. XIX amžiaus antrojoje pusėje (apie 1870 m.) kun. Baltramiejus Žukauskas aptvėrė bažnyčios šventorių stipria, su trimis vartais, akmenine tvora. Ši tvora išlikusi ir iki šių dienų. Išstovėjusi daugiau kaip 200 metų trečioji bažnyčia paseno, prakiuro stogas, reikėjo statyti ketvirtąją bažnyčią. Didelė dalis senosios bažnyčios interjero įrangos buvo perkelta į Bronislovo Žochovskio projektuotą, dvarininkės Juzefinos Tiškevičiūtės-Vozinskienės bei kun. Vinco Sakevičiaus rūpesčiu statytą ketvirtąją Švč. Mergelės Marijos Rožancinės titulu konsekruotą dvibokštę medinę bažnyčią. Bažnyčia buvo pastatyta 1888 metais. Santūrių architektūrinių formų, neogotikinio stiliaus pastato viduje buvo išsaugotas vertingas XVII amžiaus pabaigos medžio drožybos ir tapybos kūrinių ansamblis. 125 metus išstovėjusią ketvirtąją Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčią 2013 metais rugpjūčio 8 dienos naktį sunaikino gaisras. Ketverius su puse metų teko glaustis Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centre, mišios vyko ir parapijos namų koplytėlėje.
Skaudžiai išgyvenusi maldos namų netektį, parapijos bendruomenė pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba. Buvo pradėtos rinkti lėšos naujai bažnyčiai. Klebono kun. Remigijaus Veprausko, parapijiečių, kunigų, tikinčiųjų, kraštiečių, taip pat daugelio gerų žmonių iš Lietuvos ir užsienio, Vilkaviškio vyskupijos ir pagrindinio rėmėjo Arvydo Paukščio bei UAB „Teltonika“ aukų ir pastangų dėka naujoji bažnyčia jau pastatyta. Jos projekto autorius architektas Vilius Urbonas, statybos darbus vykdė UAB „Archis“, statybų vadovas – Jonas Urbonas. Naujos bažnyčios konsekracija vyko 2018-03-03.
Per visą parapijos istoriją Balbieriškyje kunigavo 37 kunigai, ne kartą XX amžiaus pirmojoje pusėje mišias aukojo ir iš mūsų krašto kilęs prelatas Mykolas Krupavičius.
Balbieriškio dvaras nuo miestelio įkūrimo iki 1507 m. priklausė vokiečiui Hanusui Sudormanui, 1507–1670 m. kunigaikščiui Motiejui Mikitiničiui Holovčinskui, jo sūnui, vėliau anūkui. XVII–XVIII amžiais dvaras priklausė Korvin Gonsievskiams, Lietuvos iždininkui Benediktui Sapiegai, Kauno pavieto vėliavininkui Liudvikui Chelchovskiui, grafui Stasiui Tiškevičiui. Apie 1813 m. dvarą paveldėjo generolas Tadas Tiškevičius, po 1847 m. – jo dukros Juzefa Vodzinskienė ir Marijona Lempinskienė. Apie 1888 m. dvaras atiteko Eduardui Žoltovskiui. Po 1918 metų dvaras buvo konfiskuotas ir išparceliuotas. Dvaro rūmai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu.
Balbieriškio bažnyčios istorijoje parapijos mokykla pirmąkart minima 1739 metais. Po keturių dešimtmečių (1781 m.) jau rašoma buvus keturių skyrių parapinę mokyklą, kurioje mokėsi 7 bajorų ir 6 miestiečių vaikai. Nuo XVI amžiaus vidurio prie Balbieriškio dvaro ir bažnyčios veikė degtinės ir alaus daryklos, karčemos, vyko intensyvi prekyba. Tuo rūpinosi beveik vieni žydai. Prekyba ir verslas Balbieriškyje ėmė nykti pirmaisiais XX a. dešimtmečiais pradėjus žydams bėgti į Alytų ir Prienus. 1897 m. Balbieriškyje gyveno 925 žydai, 1918 m. apie 600, 1940 m. apie 200. Tarpukario metais miestelyje veikė 25 parduotuvės (2 priklausė lietuviams, kitos – žydams), dvi aludės, restoranas, spirito varykla, odų fabrikas, dvi lentpjūvės, du malūnai, stalių dirbtuvės, elektros stotis. Miestelio senbuviai lietuviai dirbo žemę, buvo amatininkai.
Apie seniūniją
Gyventojai – 2584 žmonės, iš jų miestelyje apie 1200 žmonių;
Seniūnijos prižiūrimi keliai – 102,476 km, iš jų asfaltuotų – 15,714 km.
Balbieriškio seniūnijos kaimai: Aukštojo Balbieriškio k. (506,23 h), Ąžuolų k. (119,10 h), Balbieriškio mstl. (331,39 h), Dargupių k. (125,39 h), Daujotiškių k. (53,79 h), Gerulių k. (524,28 h), Išmanų k. (175,54 h), Kieliško k. (291,82 h), Kirmėliškių k. (97,90 h), Kunigiškių k. (275,22 h), Mackių k. (577,75 h), Mardosų k. (246,75 h), Medinų k. (473,80 h), Medvišių k. (308,66 h), Medžiukų k. (52,92 h), Melniškių k. (13,03 h), Naujojo Balbieriškio k. (123,72 h), Navasiolkos k. (141,89 h), Nešeikių k. (264,28 h), Norkūnų k. (246,81 h), Pabrasčių k. (111,47 h), Paprūdžių k. (381,82 h), Pramezio k. (424,65 h), Putrišių k. (556,27 h), Ringėnų k. (133,64 h), Rudžiakampių k. (45,62 h), Sūkurių k. (436,09 h), Uosos k. (152,50 h), Vaivos k. (350,55 h), Vartų k. (373,23 h), Vazgaikiemio k. (336,56 h), Zaslonos k. (108,38 h), Žagarių k. (403,47 h), Žydaviškio k. (87,56 h), Žiegždrių k. (121,17 h), Žiūronių k. (351,13 h) ir Žvyrynų k. (188,39 h).
Lankytinos vietos
Turistui, keliaujančiam maršrutu Kaunas–Alytus, maga sustoti ties Balbieriškiu, nuo aukšto Nemuno skardžio pažvelgti į Lietuvos upių tėvą, visa didybe atsiskleidžiantį nuo Balbieriškio atodangos, melsvėjančius užnemunės pušynus, smėlėtas Dzūkijos lankas.
Pats Balbieriškis tarsi milžino šaukšte snūduriuoja prisidengęs Peršėkės, Ringio ir Dūmės rūkais. Nepakartojama per miestelį vinguriuojanti Peršėkės upė vandenis ima iš Obelijos ir Metelio ežerų. Tai vienintelė upė Lietuvoje, kurios baseine veisiasi ir gyvena vėžliai. Į Peršėkę miestelyje įteka šaltiniuota Dūmė.
Gausu Balbieriškyje šaltinių ir versmių. Peršėkės, Ringio ir Dūmės slėniuose ir šlaituose alma šalto ir skaidraus vandens srovės. Peršėkės terasoje netoli bažnyčios iš gelmių veržiasi mineralinio vandens versmė.
Tikras gamtos paminklas miestelyje – Peršėkės kilpoje esantis dvaro parkas, įkurtas XIX amžiuje. Balbieriškio apylinkėse gamtos paminklų esama ir daugiau: piliakalnių, senkapių, Degsnės maumedynas, Balbieršgirė ir kt.
Kapinės:
Balbieriškio kapinės (Balbieriškio sen., Balbieriškio mstl.);
Balbieriškio senosios kapinės (su praplėtimu) (Balbieriškio sen., Balbieriškio mstl.);
Balbieriškio žydų senosios kapinės (Balbieriškio sen., Balbieriškio mstl.);
Uosos senosios kapinės (Balbieriškio sen., Uosos k.);
Vokiečių senosios kapinės (Balbieriškio sen., Balbieriškio mstl.).
Senkapiai – 4
Piliakalniai – 4
Hidrogeologinis paminklas Balbieriškio versmė;
Geologinis paminklas Balbieriškio atodanga;
Ąžuolų botaninis draustinis;
Maumedžių botaninis draustinis;
Vidutinių genių draustinis;
Katalikų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia.
Švietimas ir kultūra
Balbieriškio pagrindinė mokykla, išsamesnė informacija https://balbieriskis.prienai.lm.lt/
Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centras, išsamesnė informacija https://balbieriskiokultura.lt/
Verslas
Balbieriškio paštas.
Parduotuvės – 5, laidojimo reikmenų – 3.
Benzino kolonėlė.
Žemės ūkio ir kaimo valdų registre įregistruota – 518 žemės ūkio valdų.
Įžymūs žmonės
Balbieriškio dvare spirito varyklos mechaniko Prano Krupavičiaus ir ūkininkaitės Rozalijos Malinauskaitės šeimoje gimė Mykolas Krupavičius (1885–1970) – prelatas, 1923–1926 m. Lietuvos žemės ūkio ministras, pirmosios Lietuvos žemės reformos autorius, 1920–1926 m. seimų atstovas, vienas iš Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų.
Balbieriškyje gimę:
Kęstutis Akelaitis (g. 1955), architektas;
Povilas Baranauskas (g. 1921), dailininkas keramikas;
Živilė Gelumbauskaitė (g. 1946), geologė, geografė, mokslininkė;
Jonas Gurskas (g.1946), televizijos operatorius;
Česlovas Iškauskas (g. 1950), žurnalistas;
Kęstutis Katalynas (g. 1955), archeologas;
Egidijus Vidmantas Kurapka (g. 1952), teisininkas;
Gediminas Marcinkevičius (g.1967), kunigas;
Juozas Marcinkevičius (g. 1946), rašytojas;
Algimantas Petras Matusevičius (g. 1936), profesorius habil. dr.;
Jūratė Žitkutė- Neverauskienė (g. 1959), medicinos mokslų daktarė;
Viktoras Rinkevičius ( g. 1930), Konstitucinio teismo kancleris;
Irena Aleksandravičiūtė-Sabaitienė (g. 1950), teisininkė;
Bronė Levinskaitė-Sidaravičienė (g. 1925), nusipelniusi mokytoja;
Natalija Ona Mekionytė-Stasiūnienė (g. 1939), medicinos mokslų daktarė;
Algis Žvaliauskas (g. 1955), politikas, verslininkas;
Nerijus Žvirblys (g. 1978), kunigas;
Stasys Žvirgždas (g. 1941), fotomeninikas.
Prienų rajono savivaldybės Balbieriškio seniūnijos seniūnaitijos ir jų teritorijos
Eil. Nr. | Seniūnaitijos pavadinimas | Seniūnaitijai priklausančios teritorijos |
1. | Balbieriškio 1-oji | Aukštojo Balbieriškio k., Balbieriškio mstl. Alytaus pl., Ąžuolų g., Gėlių g., Kalnų g., Klevų g., Kovo 8-osios g., Kranto g., Nemuno g., S. Nėries g., Smėlio g., Sodų g., Užupio g., Vilniaus g., Vingio g., Dargupių k., Naujojo Balbieriškio k., Pabrasčių k., Ringėnų k., Žydaviškio k. |
2. | Balbieriškio 2-oji | Balbieriškio mstl. Beržų g., Gerulių g., Jaunimo g., Parko g., Partizanų g., Saulėtekio g., Tujų g., Daujotiškių k., Mardosų k., Medžiukų k., Nešeikių k., Norkūnų k. |
3. | Paprūdžių | Išmanų k., Kunigiškių k., Medinų k., Medvišių k., Melniškių k., Paprūdžių k., Uosos k., Vartų k., Vazgaikiemio k., Zaslonos k., Žiegždrių k., Žvyrynų k. |
4. | Sūkurių | Ąžuolų k., Mackių k., Navasiolkos k., Pramezio k., Sūkurių k., Vaivos k., Žiūronių k. |
5. | Žagarių | Gerulių k., Kieliško k., Kirmėliškių k., Putrišių k., Rudžiakampių k., Žagarių k. |
Seniūnaičiai
Prienų rajono savivaldybės Balbieriškio seniūnijos seniūnaičiai, išrinkti 2023 m.:
Eil. Nr. | Seniūnaitijos pavadinimas | Seniūnaičiai |
1. | Balbieriškio 1-oji | Albertas Šarauskas |
2. | Balbieriškio 2-oji | Jūratė Juodžiukynienė |
3. | Paprūdžių | Algimantas Siaurukas |
4. | Sūkurių | Kęstutis Murauskas |
5. | Žagarių | Gintarė Čelčikienė |