Kultūros vertybių registras

Prienų rajono savivaldybės žemėlapis

Virtuali pažintis su Prienų kraštu

Kultūros paveldo centro 2019 m. veiklos planas

Kultūros paveldo centro 2020 m. veiklos planas

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2020 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. Į-17 „Dėl Kultūros paveldo centro 2020 m. kultūros vertybių apskaitos dokumentų projektų rengimo plano“ pakeitimo

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2021 metų kultūros vertybių apskaitos dokumentų projektų rengimo planai

Nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurioms Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniai skyriai 2022 m. rengs apskaitos dokumentaciją, planas

Kultūros paveldas – tai karta iš kartos paveldimos, perimamos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ir moksliniu požiūriu. Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų sukurtos, įrengtos, puoselėtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ir neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės. Nekilnojamąjį kultūros paveldą sudaro archeologinės kultūros paveldo vertybės (piliakalniai su gyvenvietėmis, pilkapiai, kapinynai, buvusios dvarų sodybos, piliavietės), mitologinės vietos, architektūros paminklai (bažnyčios, koplyčios, sodybos, įvairūs pastatai, statinių kompleksai, ansambliai ir pan.), istorijos paminklai (kapinės, pavieniai kapai, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis), dailės paminklai (koplytėlės, koplytstulpiai, skulptūros, altoriai, altorėliai, kryžiai ir pan.).

Prienų rajone yra 350 saugotinų kultūros paveldo objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą: 55 archeologijos, 17 mitologinių, 25 dailės, 67 architektūriniai, 54 istoriniai, 4 inžineriniai, 8 etnokultūriniai, 1 urbanistinis, 52 memorialiniai, 10 kraštovaizdžio, 3 sakraliniai kultūros paveldo objektai. Valstybės saugomo objekto statusą turi 51 objektas, paminklo statusą – 53 kultūros paveldo objektai.

Graži Prienų rajono gamta, keliai, vedantys į Druskininkus, Alytų, Marijampolę, ne vieną keliautoją priverčia stabtelėti ir pasigrožėti piliakalniais, buvusiomis dvarų sodybomis, mitologiniais objektais, įspūdingu kraštivaizdžiu.

Piliakalniai su gyvenvietėmis, pilkapynai, senkapiai, piliavietė – seniausi rajono praeitį menantys kultūros paveldo objektai.
Iš viso rajone yra 32 respublikinės reikšmės piliakalniai, 2 senkapiai, 1 kapinynas, 6 pilkapynai.

Kiekvienas rajone esantis piliakalnis savaip gražus ir įspūdingas. Vieni piliakalniai aukšti, atvirose vietose, todėl gerai matomi, o kiti pasislėpę miškingose vietose, apaugę medžiais ir krūmais, todėl vargiai pastebimi. Dauguma piliakalnių išsidėstę prie Nemuno, savo paskirtimi dalijami į žvalgybinius, signalinius ir gynybinius.

Vienas įspūdingiausių Prienų krašto senosios praeities paminklų – Lepelionių piliakalnis, vadinamas Napaleono kepure. Anksčiau piliakalnis vadintas Balnakalniu ir greičiausiai dėl to, kad jo viršūnė kiek priminė balną. Vėliau šiam paminklui buvo pritaikytas Napaleono kepurės vardas, nes žmonių manumu jo forma primenanti šio imperatoriaus karių kepures. Piliakalnis yra prie vieno reikšmingesnių Lietuvos kelių, jungiančių Vilnių ir Kauną, todėl praeitį nagrinėjančioje literatūroje minimas jau senokai. Piliakalnio šlaitai gana statūs, 7,5 – 15 m aukščio. Viršuje – 24 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 18 m pločio aikštelė. Piliakalnį iš trijų pusių juosia pelkėta žemuma, kurioje pastebėti senosios gyvenvietės pėdsakai. Piliakalnis datuojamas I tūkst. po Kristaus. Seni žmonės pasakoja, kad seniau piliakalnis buvo smailas, viršuje ant jo galėjo sėdėti tik keturi vyrai. Tačiau piliakalnis buvo ariamas, istorinių šaltinių teigimu ant piliakalnio augo rugiai. Nuo šio tūkstantmečio vidurio ant jo jau stovėjusi medinė pilaitė , kuri galėjo priklausyti baltų genčių kilmės didikams.

Norkūnų kaime, netoli Balbieriškio miestelio, yra du piliakalniai ir prie jų buvusios gyvenvietės, viena nuo kitos nutolę apie pusę kilometro. Piliakalniai įrengti kairiajame Nemuno upės krante. Vienas įrengtas prie Mikasos upelio, kitas – prie Skardupio upelio. Pirmasis piliakalnis buvo įrengtas Nemuno kranto iškyšulyje, nuo gretimos aukštumos atskirtas pylimu. Į š. v. nuo piliakalnio buvo įsikūrusi gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas II – IX a. po Kristaus. Piliakalnio aikštelę ir dalį pylimo nuplovė Skardupio upelis, todėl išliko tik 16 m ilgio ir 2-3 m pločio pylimo dalis. Piliakalnis tyrinėtas. Padaryti du piliakalnio pjūviai, ištirta apie 530 kv. m. Piliakalnis labai gražus, lankytinas. Kitas Norkūnų piliakalnis datuojamas I a. prieš Kristų – VI a. po Kristaus. Piliakalnis įrengtas kalvoje stačiais 20 m aukščio šlaitais. Iš trijų pusių jį juosia Mikasos upelis, iš rytų – apie 2,5 m gylio griovys.

Dalis pylimo ir aikštelė yra nuslinkusi į upelį. Ištirta 225 kv. m piliakalnio. Piliakalnio kultūrinis sluoksnis – 0,15-0,3 m storio. Buvo atidengti 34 kapai, datuojami XVI-XVII a. Šį piliakalnį sunku pasiekti, jo grožio nepamatysi, nes jis pasislėpęs tarp medžių ir krūmų.

Netoli Nemuno, kairiajame jo krante, be šių dviejų minėtų piliakalnių įrengti Naravų, Pagaršvio, Žarijų, Žarijų II, Bačkininkėlių piliakalniai.

Naravų ir Pagaršvio piliakalniai

Netoli Nemuno, kairiajame jo krante, be šių dviejų minėtų piliakalnių įrengti Naravų, Pagaršvio, Žarijų, Žarijų II, Bačkininkėlių piliakalniai.

Tačiau tik nuo trijų iš jų galima pasižvalgyti į tolius, pasigrožėti Nemuno kilpomis, kaimyninėmis apylinkėmis. Abu Žarijų piliakalniai nepritaikyti juos lankyti.

Mačiūnų ir Pabrasčių piliakalniai

Tame pačiame Nemuno krante, tačiau gerokai nutolę nuo upės, įrengti Mačiūnų, Pabrasčių, Kieliškio, Čiudiškių, Pašventupio, Pašventupio II, Klebiškio, Naujasodžio, Pašlavančio ir Prienlaukio piliakalniai.

Klebiškio piliakalnis

Respublikoje yra vos kelios vietos, kur netoli vienas kito stūkso net keturi piliakalniai. Taip yra Pelekonių kaime, Jiezno seniūnijoje. Piliakalniai įrengti dešiniajame Nemuno upės krante. Deja, vienas iš jų, išgraužtas kažkada praplatinto Nemuno, neteko savo reikšmės kaip kultūros paveldo objektas, tačiau kiti trys – respublikinės reikšmės. Du piliakalniai pasislėpę miške, netoli Nemuno upės (Pelekonių II ir Pelekonių III), trečiasis, vadinamas Pilike, pabėgėjęs nuo upės, pamiškėje.Ypač gražus ir didingas Pelekonių II piliakalnis, įrengtas Nemuno ir Viekšnios upės santakoje, su stačiais, apie 30 m aukščio šlaitais. Piliakalniai netyrinėti, tačiau istorikai teigia, kad II – ojo tūkstantmečio pradžioje Pelekonių kaimo apylinkėse buvo įrengtos dvi gerai įtvirtintos pilys, stovėjusios dabartiniuose Pelekonių piliakalniuose prie Viekšnios ir prie Šlaito Ravo griovos. Šių piliakalnių grožį dar teks atskleisti.

Išskirtinai gražus ir atviras Dukurnonių piliakalnis, vadinamas Bobų kalnu, dar kitaip – Paukščių piliakalniu, esantis prie pat Surmiaus ežero. Piliakalnio šlaitų aukštis nuo ežero pusės – 14 m, iš kitų pusių – apie 10 m aukščio. Piliakalnis datuojamas V – VIII a. po Kristaus. Spėjama, kad piliakalnis buvo didžiūno Surmiaus tėvonija. Padavimai byloja, kad kalne yra užnešta bažnyčia, kad senovėje kalne gyveno karaliai ir buvę puikūs rūmai. Piliakalnis lankytinas.

Dukurnonių piliakalnis

Dešinėje Nemuno upės pusėje dar įrengti 7 piliakalniai: Gerulių, jau minėtas Lepelionių, Medžionių, Noreikiškių, vad. Guzeliu, Noreikiškių II, Stakliškių ir Stakliškių II. Kalvotos Stakliškių seniūnijos žemės padėjo ir skatino įrengti piliakalnius, kurių paskirtis buvo ne tik gynybinė, bet ir signalinė. Uždegus laužą ant vieno piliakalnio, jo liepsnos matydavosi labai toli ir įspėdavo apie pavojų. Vaizdingi ir reikšmingi visi Stakliškių seniūnijos piliakalniai. Gerulių, Medžionių ir Lepelionių piliakalniai yra atviri, neblogai matomi, tačiau kiti keturi yra pasislėpę miškingose vietose, sunkiai prieinami.  

Rajono archeologijos kultūros paveldą turtina 17 mitologinių objektų

Stakliškių seniūnijoje:

  1. Kalnas, vad. Sienakalniu
  2. Būdų akmuo, vad. Gaidžio akmeniu
  3. Intuponių akmenys
  4. Akmuo, vad. Raganos pečiumi
  5. Užukalnio kalno, vad. Sienakalniu, Senapiliu dauba, vad. Velnio duobe
  6. Noreikiškių akmuo, vad. Raganos pečiumi
  7. Pašventupio piliakalnio su gyvenviete piliakalnis
  8. Noreikiškių akmuo, vad. Raganos kėde
  9. Noreikiškių akmenų, vad. Laumių akmenimis, pirmas akmuo
  10. Noreikiškių akmenys, vad. Laumių akmenimis
  11. Užukalnio kalno, vad. Sienakalniu, Senapiliu, akmenimis grįsta duobė
  12. Intuponių akmuo, vad. Užkeikta merga
  13. Pašventupio piliakalnis su gyvenviete
  14. Užukalnio kalno, vad. Sienakalniu, Senapiliu akmenų grupė
  15. Noreikiškių akmenų, vad. Laumių akmenimis, antras akmuo

Jiezno seniūnijoje

  1. Dukurnonių piliakalnio su gyvenviete piliakalnis, vad. Bobų kalnu

Naujosios Ūtos seniūnijoje:

  1. Akmuo, vad. Akmenine pinigine, M 148

Visi akmenys turi istorinę ir mitologinę vertę, apipinti padavimais. Gaidžio akmuo – didelis riedulys, savo forma primenantis didelį rombą šiek tiek užlenktais kraštais. Laumių akmenys 1,3 ir 1,2 m aukščio, dar vadinami Laumių pirštais. Seni žmonės pasakoja, kad akmenys – raganų paversti vyras ir žmona. Šie akmenys turėjo paleoastronominę paskirtį ir tarnavo kaip saulės tekėjimo azimutas per Jonines. Iš viso priskaičiuojama 12 Intuponių akmenų, iš kurių  pats didžiausias akmuo su dubeniu yra 1,52 m ilgio, 1,36 m pločio, neaukštas. Dėmesį patraukia šalia jo esantys 3 vienoje eilėje išsirikiavę akmenys savo dydžiu vos mažesni už didįjį. Intuponių akmenys priklauso ikikrikščioniško kulto akmenų grupei. Raganos pečius – trys dideli vienas šalia kito gulintys akmenys, iš kurių išsiskiria didysis, 3,8 m ilgio, 1,7 pločio, 0,75 m aukščio akmuo, gale turintis nišą – „pečių“. Pasakojimai byloja, kad Gaidžio pečių iš trijų akmenų sukrovė raganos, ant jo virė valgį. Žmonės bijosi raganų ir šio pečiaus neardo.

Įspūdingai atrodo Sienakalnis, didingas kalvynas, iškylantis 217,4 m virš jūros lygio, 650 m ilgio ir 580 m pločio, užimantis 26,4 ha.Visą masyvą sudaro viršūnės, daubos, terasos, griovos, raguvos. Pavadinimas kilęs dėl stačių, kaip siena kalno šlaitų. Vienoje kalno pusėje – akmenų eilė, primenanti sieną. Seni žmonės girdėję, kad žmonės nešė ant kalno akmenis, norėjo bažnyčią ar pilį pastatyti, bet velnias neleidęs.

Akmeninė piniginė – įdomiai horizontaliai skilęs akmuo, kurio apatinė dalis išlindusi iš po viršutinės.

Rajone yra 11 bažnyčių, 3 iš jų įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą – kaip architektūros paminklai:

  1. Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia, AtR 129 (respublikinės reikšmės)
  2. Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, S 43 P (respublikinės reikšmės)
  3. Stakliškių Šv. Trejybės bažnyčia, koplyčia ir tvora su vartais, AtV 568 (vietinės reikšmės)
Kultūros paveldo objektai ant Nemuno kranto ties Prienų kilpa

INFORMACIJA APIE „JUODUOSIUS ARCEHOOLOGUS“

„Juodieji archeologai” – tai senovinių dirbinių kolekcionieriai arba perpardavinėtojai, ieškantys žemėje esančių senųjų kultūrų dirbinių. Dažniausiai jie ieško senovinių metalo dirbinių, tam naudoja metalo ieškiklius. Tokių nelegalių paieškų bei kasinėjimų metu negrįžtamai sunaikinamas kultūrinis sluoksnis, nes neatliekama mokslinė fiksacija, radiniai patenka į juodąją rinką, pas kolekcininkus, o dažniausiai yra išvežami iš Lietuvos.

Pastaruoju metu „juodųjų archeologų” veikla labai suaktyvėjo. Be visuomenės pagalbos su šiuo reiškiniu kovoti neįmanoma, nes nelegalūs kasinėjimai dažniausiai vykdomi nuošaliose vietose, po darbo valandų ir savaitgaliais.

Pastebėjus žmones su metalo ieškikliais ar neįprastus kasinėjimus laukuose, prašytume nedelsiant pranešti artimiausiai seniūnijai, policijai, Kultūros paveldo departamentui, savivaldybių paveldosaugos specialistams ir bendruoju pagalbos telefonu 112. Taip pat pageidautina šiuos asmenis nufotografuoti ir užsirašyti automobilių, kuriais jie atvykę, numerius.

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus informacija