PRIENŲ POPIERIAUS DIRBTUVĖS. Prienai, F. Vaitkaus g. 166
Ant sraunaus Drubengio kranto, netoli upelio žiočių, prie pat Prienų, būta malūno ir popieriaus dirbtuvių. Dar ir šiandien vietovė vadinama Popierne. Tai viena seniausių ir stambiausių popierių gaminusių įmonių to meto Lietuvoje. Niekas tiksliai negali pasakyti, kada ji pastatyta, bet aišku, kad 1701 m. švedams puolant Lietuvą, buvo sudegintas vandens malūnas bei popieriaus gamybos įmonė. Vėliau kunigaikščio Sapiegos iniciatyva įmonė buvo atkurta. Jo kvietimu vokietis G. Thierbachas patobulino popieriaus gamybos technologijas. Popieriaus masė buvo pilstoma ir presuojama rankomis, popieriaus lakštuose įspaudžiamas vandenženklis – Sapiegų herbas su užrašu „Prienai. G. Thierbach“. Drubengio tvenkinyje buvo pūdomi, paskui malami skudurai. Iš jų buvo gaminamas aukštos kokybės popierius. 1822 m. įmonėje stovėjo 22 mašinos, dirbo daugiau kaip 20 meistrų ir pameistrių, gamintas baltas ir spalvotas bei vyniojamasis popierius, kartonas. Gaminiai buvo vežami į Maskvą, Varšuvą, Peterburgą. Vėliau šioje vietovėje buvęs nedidelis degtukų fabrikėlis, kuris sunyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pralaimėjęs konkurencinę kovą moderniau įrengtiems Naujosios Vilnios ir Kučkuriškių popieriaus fabrikams. Vėliau čia buvo malūnas, vilnų karšykla.
PILIAVIETĖ. Prienai, Pilies g. pradžia. DVARVIETĖ. Prienai, Dariaus ir Girėno g. pradžia
Ilgą laiką paslaptingoji Prienų pilis buvo priskiriama daugiau legendų sričiai nei tikrovei. Puošni Prienų pilis kairiajame Nemuno krante, šalia santakos su Revuonos upeliu, stovėjo labai trumpai – 1667-1701 m. Jos savininkai buvo G. V. Butleris ir jo giminės. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad XVI-XX a. toje pačioje vietoje būta nemažo dvaro.
Karalaitis J. Kazimieras kartu su palydovu G. V. Butleriu kalėjo Prancūzijoje, netoli Diuranso upės tarpeklio esančio Sisterono miestelio pilyje, XII a. donžono tipo bokšte. Sugrįžęs į Lietuvą karalaitis padovanojo Prienus savo draugui, o šis pastatydino puošnius, prancūziškąją pilį primenančius rūmus, stovėjusius tik keturiasdešimt metų. Bokštas buvęs trijų aukštų, mūrinis, dengtas čerpėmis, pastatytas Sisterono tvirtovėje stovėjusio XII a. bokšto pavyzdžiu. Bokštas, kaip ir visa Prienų pilis, buvo sugriautas karų su švedais metu 1701 m.
Pagal 1677 m. archyvinius dokumentus visi dvaro pastatai buvo mediniai. Teigiama, kad Butleriui valdant pastatyta mūrinė pilis, tačiau inventoriaus aprašuose ji neminima, o rašoma apie mūrinį pastatą, stovėjusį netoli Nemuno kranto. Mediniai įvairios paskirties pastatai (arklidė, svirnas, tvartai, bravoras, kalvė, pirtis, ratinė, virtuvė, pagalbiniai pastatai) nuo mūrinio pastato buvo atskirti tvenkiniais.
Pagal 1782 m. dvaro inventoriaus aprašą Prienų dvaras buvęs gana stambus, pagrindiniai rūmai buvę barokinio stiliaus, dviejų aukštų su mansarda. Pirmame aukšte buvo erdvus vestibiulis ir 16 kambarių, antrame – 11 kambarių ir salė. Rūmų vidų puošė baltų koklių krosnys, židiniai, marmuro dekoras, lubos ir sienos puoštos medžio drožiniais. Pokylių salėje būta balkonėlio orkestrui.
Iki XX a. pradžios dvaras nunyko. Pilies pamatų liekanų dar buvo randama pirmaisiais XX a. metais. Šeštame-septintame dešimtmetyje čia statęsi namus žmonės rasdavo gražių, spalvotų koklių, indų šukių, surūdijusių pinigų. Vietinių gyventojų atmintyje neišliko pasakojimų apie pilį. Po pirmojo pasaulinio karo namai dvarvietėje buvo statomi be jokios tvarkos, todėl dvarvietė buvo nuniokota, dvaro statiniai ir pamatai išardyti. 1920 m. buvo surašytas aktas, kad liko tik 2 dvaro pastatai apverktinos būklės. Galiausiai dvaro likučiai buvo parduoti varžytinėse, o dvaro žemės parceliavimas tęsėsi iki 1938 m. Buvo nusavinta beveik 130 hektarų, dvaro pastatai ir dvarvietės teritorija. Prienų dvaro nebeliko. Prie Prienų piliavietės sunaikinimo prisidėjo ne tik žmonės, bet ir Nemunas, intensyviai ardantis krantus. Dvaro teritorijoje XX a. pradžioje pastatytas malūnas, kuriame 1984 m. buvo įkurtas viešbutis „Revuona“. Viešbutis nebeveikia, tačiau pastatas ir dabar atkreipia kiekvieno, važiuojančio per tiltą nuo Vilniaus pusės, dėmesį.
PRIENŲ MIESTO PARKAS. Prienai, Dariaus ir Girėno g. pradžia (šalia dvarvietės)
Prienuose buvo dvi bažnyčios: katalikų ir evangelikų liuteronų. Pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta apie 1609 m. Netrukus ji buvo sudeginta (1655 m.) ir vėl atstatyta (1674 m.). 1750 m. pastatyta nauja Prienų bažnyčia, priskiriama įdomiausioms Lietuvoje lotyniško kryžiaus plano medinėms bažnyčioms. Jai būdinga barokinės architektūros darna. Abiejuose bažnyčios šonuose stovėjo po koplyčią ir kvadratinę zakristiją. Pagrindiniame fasade kilo į šonus išsikišę bokštai, papuošti žaliai nudažytais šalmais. Viename jų puikavosi laikrodis. Prienų bažnyčia buvo rekonstruota 1875 m. – abiejose pusėse pristatytos koplyčios.
Dabartinė bažnyčia taip pat dvibokštė. Jos pagrindiniame fasade yra kvadratiniai, plastiško silueto viršūnėmis užbaigti bokštai, nuo vidurinės dalies atskirti piliastrais. Virš trikampio vidurinės dalies frontono kyla dar vienas mažas bokštelis. Bažnyčioje sukaupta nemažai dailės paminklų. Joje puikuojasi 5 didelės meninės vertės barokiniai altoriai. Polichroniškai išdažyti ir paauksuoti altoriai gausiai dekoruoti skulptūromis ir drožiniais. Vargonus kadaise puošė trijų grojančių angelų skulptūros. Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčia – kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO KĘSTUČIO PAMINKLAS. Prienai, Vytauto g. pradžia
Matyt, ne kiekvienas prieniškis, o ypač miesto svečias yra girdėjęs Kęstučio paminklo pastatymo, jo nugriovimo ir atstatymo istoriją. 1933 m. rytiniame Prienų pakraštyje buvo pradėtos statyti kareivinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio penktojo pulko kariams. Reikšminga buvo 1937 m. lapkričio 14 d., kai pastačius kareivines, jų teritorijoje ant Nemuno kranto buvo atidengtas apie 10 metrų aukščio Kęstučio paminklas. Tai – Kęstučio statula ant aukšto dviejų dalių postamento, kurio apatinė dalis – į viršų platėjanti plokštė, stovinti ant 4 rutulių. Plokštę puošė tautinės simbolikos ornamentai, bareljefai. Kęstutis pavaizduotas stovintis, atsirėmęs į kalaviją ir skydą. Statula buvo atgręžta į Nemuną. Paminklą juosė metalinė tvorelė, kurios stulpus puošė dekoratyvinės vazos su Vyčio kryžiais. Paminklo link nuo kelio vedė laipteliai. Paminklo autorius – M. Ausiejus. Paminklas Prienus puošė iki 1954 metų rudens. Vieną dieną prieniškiai pasigedo paminklo. Nuo postamento nugriauta skulptūra buvo sudaužyta, o postamento ir statulos likučiai užkasti griovyje. Atgimimo metais paminklas vėl išvydo šviesą, tik pakeitė vietą. Bronzinė Kęstučio statula pastatyta 1990 metais pavasarį , kairiajame Nemuno krante, prie tilto.
ŽARIJŲ PILIAKALNIAI. Prienų r., Ašmintos sen., Bagrėno k.
Ties Bagrėno kaimu (Ašmintos seniūnija), kairiajame Nemuno krante, stūkso du piliakalniai. Nedaug apie juos žinoma, tačiau Bagrėno kaimas ir buvęs dvaras kartu su netoliese esančiu Rūdupio kaimu minimas gana seniai – nuo 1609 metų. Šie abu kaimai buvo karališki, jų valstiečiai buvo laisvi.
Žarijų piliakalnis yra kairiajame Nemuno slėnio šlaite. Iš rytų ir vakarų pusės jį juosia gilios daubos, iš pietų – pelkėtas Nemuno slėnis, tik iš šiaurės – dirbami laukai. Dar matomas apie 20 metrų pločio įlinkimas, matyt, buvęs perkasas. Už jo kyla 10 metrų aukščio ir 35 metrų ilgio pylimas, sudarytas iš tamsios žemės ir deginto molio. Už pylimo yra didelė aikštelė, kuri pietų kryptimi leidžiasi gana dideliu nuolydžiu.
Piliakalnio šlaitai aukšti, nuo Nemuno pusės siekia 32 m ir yra labai statūs. Piliakalnis apaugęs medžiais. Ariamame lauke į šiaurės vakarus nuo piliakalnio rasta lipdytos, grublėtos ir lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos. Piliakalnis pasislėpęs miškingoje, sunkiai prieinamoje vietoje, todėl prieiti prie jo sunku.
Į pietryčius nuo šio piliakalnio yra Žarijų piliakalnis II su gyvenviete. Piliakalnis yra 150 x 280 m dydžio, netaisyklingos formos. Jį supa daubos. Piliakalnis turi aikštelę, kurios ilgis apie 15 m ir plotis apie 6-7 m. Į šiaurę nuo piliakalnio yra status skardis. Vieni žmonės pasakoja, kad piliakalnyje buvę ginklų sandėliai, kiti – kad ant piliakalnio buvo bažnyčia.
Abu piliakalniai yra archeologijos paminklai, įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kodai – A 215 P ir A 216 K 2 P.
MAČIŪNŲ PILIAKALNIS. Prienų r., Ašmintos sen., Mačiūnų k.
Mačiūnų piliakalnis (Nuotakų kalnas) įrengtas kairiajame Nemuno krante, šiauriniame Prienų miesto gale, dešinėje plento Kaunas – Prienai pusėje. Piliakalnis yra apie 60×50 m dydžio, ovalo formos, įrengtas pailgoje kalvoje. Kalvos šlaitai statūs, iki 12 m aukščio. Šiauriniai piliakalnio šlaitai statesni, pietiniai nuolaidesni. Piliakalnio aikštelė pailga: 7 m ilgio ir 5-6 m pločio. Piliakalnis žvalgytas 1953, 1977, 1988 metais. Mačiūnų piliakalnis – archeologijos paminklas, įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės. Kodas – A 214.
Pasakojama, kad pro kalną keliavęs vestuvininkų būrys į Prienus šliūbo. Nuotakai prireikę, todėl visi sustoję. Nuotaka išlipo iš vežimo ir pasislėpė už kalno. Ilgai laukdami vestuvininkai sunerimę, ieškoję, šaukę nuotaką, tačiau ši pradingusi kaip į vandenį. Todėl kalnas pavadintas Nuotakos vardu.
NARAVŲ PILIAKALNIS. Prienų r., Balbieriškio sen., Naravų k.
Naravų piliakalnis yra netoli Nemuno kranto, šalia kelio Giraitiškės – Naravai. Piliakalnis įrengtas Nemuno slėnio iškyšulyje, apie 80×50 m dydžio, pailgos formos. Beveik visa piliakalnio aikštelė nuslinkusi žemyn į Nemuno slėnį, išlikusi tik nedidelė gana taisyklingos formos jos dalis (2 m ilgio, 2 m pločio). Naravų piliakalnis – archeologijos paminklas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės Kodas – A 152. Nors Naravų piliakalnis gerokai paveiktas tiek gamtos, tiek ir žmogaus ( pirmojo pasaulinio karo metu piliakalnyje buvo įrengtas bunkeris) , bet vis dar mena gilią senovę, paįvairina Nemuno slėnio kraštovaizdį.
